Tag: Kurt Vonnegut Jr.

Citata Nr. 1958

… kareiviai, [tai] kurie žudo tol, kol juos pačius kas nors pribaigia.

Citata Nr. 1769

Vos tik pradedu dairytis, norėdamas ką nors geriau įžiūrėti, man ima žiauriai skaudėti, bet aš vis tiek nesiliauju, nes žinau, kad tuojau pamatysiu tai, ką man draudžiama matyti. Jei vos tik iškilus kokiam klausimui prasideda tas skausmas, aš žinau, kad klausimas teisingas. Tada skaidau jį dalimis ir tiriu kiekvieną jų atskirai. Paskui, sudėjęs mažesnius atsakymus į krūvą, gaunu atsakymą į didįjį klausimą <...> Kuo daugiau skausmo pajėgiu pakelti, tuo daugiau sužinau. Dabar tu bijai skausmo, Dusliau, bet jo nepatyręs taip nieko ir nesužinosi. Kuo daugiau tu suvoksi, tuo džiugiau tau bus kęsti tą skausmą.

Citata Nr. 1653

Žinok, netgi paskutiniam dvasnai darosi koktu gyventi nesuvokiant, kuriem velniam viso to reikia.

Citata Nr. 1617

Lapkričio 11-ą man suėjo aštuoniasdešimt dveji. Koks jausmas, kai sulauki senatvės? Aš visiškai nebesugebu pastatyti automobilio tarp dviejų jau stovinčių, todėl prašau nežiūrėti, kai bandau tai padaryti.

Citata Nr. 1217

Jeigu menininkai daugiau aiškintų, žmonės labiau mėgtų meną.

Citata Nr. 876

Ramfordas mąstė kariškai: kad nepageidautinas asmuo, kuriam praktiniais sumetimais iš visos širdies linkėjo mirties, serga bjauria liga.(…) Ligoninės personalas Ramfordą laikė neapykantos pritvinkusiu savimyla ir žiausiu seniu. Jis dažnai vienokiais ar kitokiais žodžiais įrodinėjo, kad silpnieji turi mirti. O personalas, žinia, buvo atsidavęs kitokiai idėjai: kad silpniesiems reikia kuo daugiau padėti, kad visi turi gyventi.

Citata Nr. 774

Tikrosios vertybės nekinta. Kas sykį jau buvo tiesa, tas liks tiesa per amžius. Be to, tiesų nedaug, ir visos jos labai paprastos. Jei jas žinai – nieko kito nereikia norint teisingai bet kokiais laikais išspręsti kokią nors problemą.

Citata Nr. 288

– O kam patiktų prisipažinti, kad juo paprasčiausiai naudojamasi? Žmogus, kol įmanoma, vengia tai pripažinti net pats sau.

Citata Nr. 138

Žmogus yra niekas be savo šaknų – tegu tai bus mažytė oazė dykumoje, raudonas riebus molžemis, kokio nors kalno šlaitas, uolėta jūros pakrantė ar lopinėlis didmiesčio gatvės. Kiekvienas suleidžiame šaknis į juodžemio sklypelį, į pelkę arba balto biraus smėlio juostą, į akmenį, asfaltą ar į kilimo skiautę tam, kad galėtume pavadinti šitą vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – namai.

banner