Tag: Karlas Gustavas Jungas

Citata Nr. 6557

Žinoma, tie žmonės, kurie neišmano apie gamtą, yra neurotikai, nes jie neprisitaikę prie gyvenimo tikrovės. Jie dar per daug naivūs kaip vaikai, kuriems reikia paaiškinti, kad jie žmonės kaip ir visi kiti. Aišku, to neužtenka neurotikams pagydyti. Jie taps sveiki, kai išbris iš kasdienybės purvo. Vis dėlto jie daug mieliau lieka lindėti tame, ką jie anksčiau buvo išstūmę. Ir kaip jie iš ten išbris, jei analizė nepadeda jiems suprasti, kad egzistuoja kažkas kita ir geresnis, jeinet teorija laiko juos ten įkalintus ir kaip išsilaisvinimo galimybę jiems pateikia tik racionalų arba "protingą" sprendimą – galų gale atsisakyti vaikiškų poelgių? Neįmanoma atsisakyti vieno gyvenimo būdo kartu nepriimant kito. Iš patirties žinau, kad absoliučiai protingas gyvenimo būdas paprastai yra neįmanomas, ypač jei žmogus iš prigimties yra neprotingas kaip neurotikas.

Citata Nr. 6425

Dažnai man net rodėsi, jog Dievo valia, kuri kartais būna netikėta ir gąsdinanti, tyčia pakeičiama religiniais priesakais, kad tik žmonėms nereikėtų jos suprasti.

Citata Nr. 6423

Proto švytuoklė švytuoja tarp prasmės ir beprasmybės, o ne tarp tiesos ir netiesos.

Citata Nr. 6400

Pasaulis, kuriame gimėme yra žiaurus ir negailestingas, bet kartu ir dieviškai gražus. Tai, kieno dominavimu žmogus labiau tiki – beprasmybės ar prasmės, priklauso nuo jo temperamento. Jei beprasmybė absoliučiai viešpatautų, gyvenimo prasmingumas vis labiau nyktų mums kaskart tobulėjant. Tačiau taip nėra – bent jau man taip atrodo. matyt, kaip ir visais metafiziniais klausimais, abu teiginiai yra teisingi – gyvenimas yra prasmingas ir kartu beprasmis, arba, kitaip tariant, jis turi prasmę, ir beprasmybę. Drįstu viltis, kad prasmė galų gale įsivyraus ir nugalės.

Citata Nr. 6323

Norint tinkamai ką nors įvertinti, reikia visada surasti tokį požiūrio tašką, kuris nebūtų tiesiogiai susijęs su vertinamuoju dalyku. Tai ypač pasakytina apie psichologinius klausimus, kurių atžvilgiu mes natūraliai būname šališkesni nei bet kurioje kitoje mokslo šakoje. Pavyzdžiui, kaip galime suvokti savo nacionalinius ypatumus, jei niekada neturėjome galimybės pažvelgti į savo tautą iš šalies? Iš šalies reiškia kitos tautos akimis, bet tam reikia gerai pažinti svetimos kultūros kolektyvinę sielą. Šio asimiliacijos proceso metu paprastai susiduriame su visais tais nepakenčiamais dalykais, kurie sudaro nacionalinius prietarus ir ypatumus. Visa, kas mus erzina kituose, gali padėti mums pažinti save. Angliją tik tuomet suprantu, kai matau, kuo aš, kaip šveicaras, joje išsiskiriu. Europą, mūsų didžiausią problemą, suprantu tik tuomet, kai pamatau, kuo aš, kaip europietis, pasaulyje išsiskiriu.

Citata Nr. 5835

Dažnai pasitaiko, kad moterys, mylinčios savo vyrus netikra meile, būna pavydžios ir griauna jų santykius su draugais. Jos trokšta, kad vyras joms priklausytų visiškai, nes pačios jam iki galo neatsiduoda. Pavydas visada kyla iš meilės trūkumo.

Citata Nr. 5578

[Per dėm racionalizuota sąmonė] … gimdo atsitiktinumo ir beprasmybės jausmą, o šis jausmas trukdo mums gyventi daugiaprasmį gyvenimą, būtiną egzistencijos pilnatvei. Gyvenimas tampa banalus ir nebeatspindi viso žmogaus. (…) Gyvenama lyg vaikštant apsiavus per ankštus batus. Amžinybės matas (…) mūsų gyvenime absoliučiai neegzistuoja.

Citata Nr. 5556

Eksperimentuodamas patyriau, kaip naudinga terapiniu atžvilgiu rasti emocijose glūdinčius vaizdinius.

Citata Nr. 5468

Kūryba neatsiejama nuo kolektyvinių pasąmoninių archetipų raiškos.

Citata Nr. 5101

Ir mūsų siela, ir kūnas sudaryti iš atskirų elementų, kurie egzistavo dar mūsų protėviuose. Tai, kas „nauja“ individualioje sieloje, tėra be galo įvairi senųjų sudedamųjų elementų rekombinacija. Todėl ir kūnas, ir siela pasižymi istoriniu charakteriu ir neranda sau tinkamos vietos jokiuose naujuose, tik ką atsiradusiuose dalykuose. Kitaip tariant, mūsų paveldėti bruožai ne visai jaukiai jaučiasi tokiose situacijose. Mes dar toli gražu neatsikratėme viduramžių, antikos ir primityvumo, kaip to norėtų mūsų psichė. Vietoj to, mes įkritome į pažangos srautą, kuris mus tuo smarkiau neša į ateitį, kuo labiau mes atitrūkstame nuo savo šaknų. Tačiau išsiveržę iš savo praeities, paprastai ją sunaikiname, ir nebelieka nieko, kas mus sustabdytu. Kaip tik šis ryšio su praeitimi praradimas, neturėjimas savo šaknų pagimdė „nepasitenkinimą kultūra“ ir sukėlė tokį skubėjimą, kad gyvenama daugiau ateitimi ir jos chimeriškais auksinio amžiaus pažadais negu dabartimi, kurios mūsų genetinis pagrindas dar nespėjo pasivyti. Nesuvaldomai metamės į tai, kas nauja, spiriami vis didėjančio nepakankamumo, nepasitenkinimo ir neramumo jausmo. Gyvename ne tuo, ką turime, o tuo kas mums žadama ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje, kur laukiama tikrojo saulės patekėjimo. Nenorime pripažinti, kad kiekvienas geras dalykas turi savo kainą.

Citata Nr. 4999

Aš turiu kolegų kuriems būtent taip ir nutiko. Jie nesugebėjo atsilaikyti prieš pacientų kolektyvinės pasąmonės atakas, kuri karts po karto juose projektuodavo išgelbėtojo ir religinio tikėjimo simbolį. Pacientas imdavo tikėti tuo, kad analitikas turi paslaptingų žinių, „raktą“, pamestą bažnyčios, kurio dėka gali atsiverti didi išlaisvinanti tiesa. Jie pasiduodavo šiai gundančiai vilionei. Jie sutapatino save su archetipu, jie rado savo kredo, jiems reikėjo mokinių kurie jais tikėtų.

Citata Nr. 4691

Šiaip ar taip, psichologijoje beveik nebūna vienareikšmės tiesos. Į tą patį klausimą galima atsakyti skirtingai, priklausomai nuo to, ar atsižvelgiama į pasąmoninius veiksnius.

Citata Nr. 4686

… žmogus yra būtinas kūrinijai užbaigti, kitaip tariant, jis – antrasis pasaulio kūrėjas, vienintelis, suteikęs pasauliui objektyvią prasmę, be kurios jis – negirdimas, nematomas, be garso ėsdamas, gimdydamas, mirdamas, linguodamas galva – šimtus milijonų metų taip ir tekėtų giliausioj nebūties nakty į neaiškią pabaigą. Tai žmogaus sąmonė sukūrė objektyvią būtį ir prasmę ir per tai žmogus sau rado nepakeičiamą vietą didžiajame tapimo procese.

Citata Nr. 3810

Netgi aukšto intelekto žmogus gali pasukti klaidingu keliu, jei trūksta intuicijos ar jautrumo.

Citata Nr. 3443

Mūsų darbai kalba už mus.

Citata Nr. 1844

Svarbiausia yra atskirti sąmonę nuo pasąmoninių turinių. Lengviausiai tai pavyks, jei juos suasmeninsime, o po to užmegsime sąmoningą santykį su jais. Tik taip įmanoma nepasiduoti pasąmonės įtakai. Tai nėra itin sunku, nes pasąmonės turiniai pasižymi tam tikru savarankiškumu. Visai kas kita, jei pasiduodame kraštutinumui ir imame šiuos turinius laikyti absoliučiai savarankiškais. Vis dėlto tik taip galima bendrauti su pasąmone.

Citata Nr. 1793

1903 m. dar kartą į rankas paėmiau „Sapnų aiškinimą“ ir atradau sąsajų su mano paties idėjomis. Kas mane labiausiai sudomino šioje knygoje, tai iš neurozių psichologijos kilusios sąvokos „išstūmimo mechanizmas“ pavartojimas tyrinėjant sapnus. Man tai buvo svarbu, nes žodžių asociacijos eksperimentų metu dažnai susidurdavau su išstūmimo reiškiniu. Į kai kuriuos žodžius-dirgiklius pacientai arba nerasdavo jokio asociatyvaus atsakymo, arba pateikdavo jį tik po neįprastai ilgo reakcijos laiko. Kaip vėliau paaiškėjo, tai atsitikdavo kiekvieną kartą, kai žodis-dirgiklis paliesdavo kokią nors dvasinę žaizdą ar vidinį konfliktą.

Citata Nr. 1709

Tik susipažinęs su alchemija, supratau, kad pasąmonė yra procesas ir kad ego santykis su pasąmonės turiniais tampa tikrojo kitimo arba psichės vystymosi priežastimi. Individualiais atvejais šį vystymąsi galima įžiūrėti sapnuose ir fantazijose. Kolektyviniame pasaulyje jis užfiksuotas įvairiose religijų sistemose ir simbolių evoliucijoje. Išstudijavęs individualius bei kolektyvinius kitimo procesus ir supratęs alcheminius simbolius, aš atradau pagrindinę mano psichologijos idėją – individuacijos procesą.

Citata Nr. 1672

Aš sužinojau daug nuostabių dalykų iš kitų, ir esu pasiekęs daug daugiau, nei iš savęs tikėjausi. Ties sakant, negaliu susidaryti galutinės nuomonės šiuo klausimu, nes gyvenimas ir žmogus, kaip reiškiniai, yra per daug neaprėpiami. Kuo senesnis darausi, tuo blogiau save pažįstu ir tuo mažiau apie save žinau.

Citata Nr. 1572

Kiekvienas privalome sau atsakyti į esminį klausimą: ar aš turiu kokį ryšį su begalybe? Šiuo kriterijumi vertinamas mūsų gyvenimas. Tik kai suvoksime, jog svarbiausia yra tai, kas susiję su begalybe, mes nebekreipsime dėmesio į mažmožius ir antraeilės reikšmės dalykus. Priešingu atveju mūsų pastangos siekia vieno: įgyti pasaulio pripažinimą už vieną ar kitą savybę, kurią laikome sava – už „savo“ talentą ar už „savo“ grožį. Kuo labiau siekiame netikro gėrio ir kuo mažiau jaučiame esminių dalykų poreikį, tuo mažiau esame patenkinti savo gyvenimu. Siekdami ribotų tikslų, patys jaučiamės riboti, ir pamažu mūsų gyvenime įsigali pavydas. Bet jei suprantame ir jaučiame, kad dar šiame gyvenime esame susiję su begalybe, mūsų norai ir požiūris pakinta. Galų gale mes reikšime tiek, kiek turėsime savyje to, kas esminga, kitaip mūsų gyvenimas bus iššvaistytas. Svarbu ir tai, kad mūsų santykiai su kitais žmonėmis taip pat pasižymėtų begalybės bruožu.

Citata Nr. 1537

Žmogus yra psichinis procesas, kurio mes nevaldome arba valdome tik iš dalies. Todėl negalime nieko galutinai nuspręsti, nei apie savo gyvenimą. Jei galėtume – žinotume apie save viską, tačiau geriausiu atveju tai būtų iliuzija. iš tikrųjų, niekada nežinome, kaip viskas įvyko. Gyvenimo istorija prasideda kažkur, tam tikrame taške, kurį vos galime prisiminti, tačiau jau tuomet viskas mums atrodė labai sudėtinga. Taip pat nežinome, kas mūsų gyvenime įvyks ateityje. taigi istorija neturi pradžios, o jos tikslą galime nuspėti tik apytikriai.

banner