Author: Frydrichas Nyčė

„Dievas mirė! Dievas mirė viesiems laikams! Ir jį nužudėme – mes! Kaip rasti nusiraminimą – mums, žudikų žudikams! Tai kas buvo pasaulyje šviesiausia, galingiausia, paplūdo kraujais nuo mūsų peilių – kas nuplaus kraują nuo mūsų rankų?… Ar ne per didelė mums to didingojo darbo našta? Galbūt, mes patys turime virsti dievais, kad taptume verti to, ką padarėme?“

Written by Frydrichas Nyčė on 2020/05/08

Citata Nr. 6512

Dievas

Dievas mirė.

Written by Frydrichas Nyčė on 2020/03/18

Citata Nr. 6357

Įvairios

Geriausias ginklas kovoti su savo priešu yra kitas priešas

Written by Frydrichas Nyčė on 2020/03/03

Citata Nr. 6312

Laimė

Truputis – štai tas pagrindas didžiausios laimės.

Written by Frydrichas Nyčė on 2019/12/11

Citata Nr. 6065

Filosofija . Gyvenimas . Meilė

Meilė gyvenimui – štai kas daro mus filosofais.

Written by Frydrichas Nyčė on 2019/10/08

Citata Nr. 5871

Įvairios

Mūsų tuštybę sunkiausia pažeisti kaip tik tada, kai užgautas mūsų išdidumas.

Written by Frydrichas Nyčė on 2019/09/15

Citata Nr. 5803

Žmogus

Dangus viršum žmogaus visuomet apsiniaukdavo tuo smarkiau, juo labiau žmogus imdavo gėdytis žmogaus.

Written by Frydrichas Nyčė on 2019/09/14

Citata Nr. 5799

Pasaulis

Nevykusiai suporintus aš pastebėjau kerštingiausius esant: jie keršija visam pasauliui …

Written by Frydrichas Nyčė on 2019/06/03

Citata Nr. 5661

Garbė . Knyga . Laimė . Malonumas . Nelaimė . Pasitikėjimas . Stiprybė . Žmogus

O pagal ką iš esmės atpažįstame vykėlį! Kad vykęs žmogus malonus mūsų jutimams: kad išdrožtas iš sykiu ir tvirto, ir švelnaus, ir kvapnaus medžio. Jam skanu tik tai, kas jam tinka; vos tik peržengus tinkamumo ribą, jis prarandą malonumą, ūpą. Jis atspėja vaistus nuo visų kenksmų, piktus atsitiktinumus pakreipia savo naudai; kas jo nepražudo, tik sustiprina jį. Iš viso, ką mato, girdi, patiria, jis instinktyviai kaupia savo sumą – jis yra pasirinkimo principas, jam daug kas yra nesvarbu. Jis visada savoj draugijoj, ar bendraudamas su knygomis, su žmonėmis, ar su kraštovaizdžiais: pasirinkdamas, prisiliesdamas, pasitikėdamas jis daro garbę… Į bet kokius dirgesius jis reaguoja lėtai, su neskuba, išugdyta ilgo atsargumo ir priverstinio išdidumo, – tikrindamas jis prisileidžia dirgiklį ir nė neketina eiti o pasitikti. Jis netiki nei „nelaime“, nei „kalte“: visada susidoroja, su savimi, su kitais, jis geba užmiršti, – yra toks stiprus, kad visa jam turi išeiti į gera.

Written by Frydrichas Nyčė on 2019/04/04

Citata Nr. 5482

Mintis

Kai esame pavargę, mus puola mintys, kurias seniai nugalėjome.

Written by Frydrichas Nyčė on 2019/04/02

Citata Nr. 5477

Gamta

Kartais pasibjaurėjimą sukelia netgi susižavėjimas; taip būna, kai prie begėdiško asilo ir beždžionės dėl gamtos kaprizo pririštas genijus.

Written by Frydrichas Nyčė on 2019/03/14

Citata Nr. 5420

Moteris . Vaikas . Vyras

O tikro vyro sieloj vaikas slypi: jis žaisti nori. Tad, moterys, atraskit vyre vaiką!

Written by Frydrichas Nyčė on 2019/02/28

Citata Nr. 5377

Gyvenimas . Vertybė

Nieko, kas yra, negalima atskirti, nieko nėra nereikalingo – krikščionių ir kitų nihilistų atmestos gyvenimo pusės yra netgi be galo daug aukščiau vertybių hierarchijoje.

Written by Frydrichas Nyčė on 2019/02/27

Citata Nr. 5373

Aistra . Talentas . Žmogus

Menininkai nėra didžios aistros žmonės, nors jie norėtų tai įteigti mums ir įsišneketi patys. Ir dėl dviejų priežasčių: jiems trūksta gėdos prieš save ir jie nesigėdina didžios aistros. Bet, antra, jų vampyras, jų talentas dažniausiai neleidžia švaistyti jėgos tokiu būdu. Turintys talentą kartu yra talento aukos: gyvena vergaudami savo talento vampyrizmui.

Written by Frydrichas Nyčė on 2018/10/16

Citata Nr. 4971

Tauta

Pamišę individai – tai labai retas reiškinys, o štai pamišusios grupės, partijos, tautos, epochos – tai tiesiog taisyklė.

1 2 3 4 Next