• Tag Archives: Erichas Fromas

Poilsiaudamas žmogus persikelia į žmonijos laisvės būseną, kuri išsipildys kada nors ateityje. Žmogaus santykis su gamta ir su kitais žmonėmis yra paremtas harmonija, santarve ir neliečiamumu. Darbas simbolizuoja konfliktą ir disharmoniją; poilsis reiškia kilnumą, santarvę ir laisvę.

Sapnai yra tarsi mikroskopas, pro kurį mes žvelgiame į užslėptus sielos išgyvenimus. Palyginti nereikšminga tendencija iš sudėtingos troškimų ir baimių visumos sapne gali būti parodyta tokia pat svarbi, kaip ir kita, kuri sapno autoriaus psichinėje sistemoje yra daug reikšmingesnė.

Asmenybės pasikeitimas įmanomas tik tuomet, jei ji sugeba „įvesti save“ į naują gyvenimo įprasminimo kelią sutelkdama savo gyvenimą skatinančias aistras ir šitaip patirdama aukštesnės kokybės gyvybingumo ir integracijos jausmą negu iki tol. Jei taip neįvyks, žmogų galima prijaukinti, bet išgydyti jo neįmanoma.

Turime skirti du visiškai skirtingus agresijos tipus. Pirmasis, bendras žmogui, ir visiems gyvūnams, yra filogenetiškai užprogramuotas impulsas pulti (arba sprukti), kai kyla grėsmė gyvybiniams interesams. Ši gynybinė „gerybinė“ agresija padeda išlikti individui ir rūšiai, yra biologiškai adaptyvi ir liaujasi, kai grėsmės nebelieka. Antrasis agresijos tipas, „piktybinė“ agresija, t. y. žiaurumas ir destruktyvumas, yra būdinga žmogui ir faktiškai nepasitaiko tarp daugumos žinduolių; ji nėra filogenetiškai užprogramuota ir biologiškai neadaptyvi; ji neturi tikslo, ir jos patenkinimas geidulingas.

Žmonijos istorijoje, kai dominavimas oficialiai įsigali ir nebepriklauso nuo asmens sumanumo – kaip iki šiol tebėra daugelyje primityvių visuomenių, – vadui nebereikia nuolatos turėti savo išskirtinių savybių, iš tikrųjų tai jam net ir visai nebūtina jų turėti. Socialinė sistema išmoko žmones, kad titulas, uniforma ar dar kas nors yra vado sugebėjimų įrodymas, ir kol yra šie simboliai, palaikomi visos sistemos, tol vidutinis žmogus net nedrįsta savęs paklausti, ar karalius ne nuogas.

Dažnai jie remdavosi užkariautojo valdžia – fizine jėga, privertusia daugumą pasitenkinti savo dalimi. Tačiau fizinės jėgos ne visada pakakdavo. Kad žmonės nepradėtų maištauti, reikėdavo užvaldyti ir jų protus. Norint išlaikyti mažumos privilegijas, buvo būtina kontroliuoti žmonių mintis ir jausmus. Bet esant tokiai padėčiai, mažumos vidinis pasaulis iškrypsta lygiai taip pat kaip ir daugumos. Kalinio prižiūrėtojas tampa beveik tokiu pačiu kaliniu. „Elitas“, valdantis tuos, kurie netapo „išrinktaisiais“, pavirsta savo pačių sukurtos priespaudos vergais. Tokiu būdu, ir valdančiųjų, ir valdomųjų protai nukrypsta nuo esminio žmogaus tikslo – žmogiškai jausti ir galvoti, reikšti bei tobulinti įgimtas proto ir meilės galias, kuriom pilnai neišsivysčius, žmogus tampa luošiu.

Įžvalgumas glaudžiai susijęs su pranašavimu. Pranašauti – reiškia daryti išvadą apie ateities įvykius, sprendžiant iš dabartyje veikiančių jėgų galingumo krypties. Bet kokios išsamios žinios ne apie paviršių, bet apie giliau veikiančias jėgas, suteikia galimybę pranašauti, ir bet kokia vertinga pranašystė turi remtis tokiomis žiniomis. Nenuostabu, kad mes dažnai numatome įvykių raidą, kurią vėliau patvirtina faktai. Ir visai nėra reikalo liesti telepatijos klausimo, nes daugelį sapnų galima priskirtiką tik minėtų racionalių pranašysčių kategorijai.

… daugelyje primityvių tautų žmogus iš kitos genties ar gyvenantis gretimame kaime vos už kelių mylių laikomas visiškai svetimu ar net ne žmogumi ir jo atžvilgiu visai nėra empatijos (…) tik socialinės ir kultūrinės evoliucijos procese padaugėjo žmonių, laikomų žmonėmis.

… Froidas ėmė nagrinėti sapnus kaip visuotinį žmonių gyvenimo reiškinį, būdingą tiek sergantiems, tiek ir sveikiems. Jis pastebėjo, kad iš esmės sapnai nesiskiria nuo mitų bei pasakų ir kad supratus vienų kalbą galima perskaityti ir kitus.

banner