• Tag Archives: citata apie žmogų

Vyro ir žmonos draugystė kyla iš prigimties. Mat žmogus iš prigimties labiau yra linkęs gyventi dviese negu valstybinėje bendrijoje – tuo labiau kad šeima yra pirmesnė ir būtinesnė negu valstybė, o gimdyti vaikus būdinga visiems gyvūnams. Tačiau kiti gyvūnai poruojasi tik tam, kad atsivestų palikuonių, o žmonės gyvena bendrai ne tik tam, kad gimdytų vaikus, bet ir kad tenkintų kitus kasdieninio gyvenimo poreikius. Čia jau iš karto yra darbo pasidalijimas: vyro darbai kitokie negu moters. Todėl suėję į draugę jie vienas kitam padeda. Taigi šita draugystė teikia ir naudą, ir malonumą, o jei abu [ir vyras, ir žmona] geri, tai draugystė grindžiama dar ir dorybe. Ir vienas, ir kitas turi savo dorybę, ir tuo jie džiaugiasi. Vaikai juos tvirtai susieja. Todėl bevaikiai sutuoktiniai pasidaro vienas kitam svetimi. Juk vaikai yra abiejų bendras turtas – jie ir palaiko tą ryšį. O atsakyti, kaip sugyventi vyrui su žmona ir apskritai draugui su draugu, – tai tas pat kaip atsakyti, kaip įgyvendinti teisingumą. Juk ne tas pats teisingumas bus draugo santykiuose su draugu arba su svetimu, arba su bičiuliu, arba su mokyklos draugu

Jūs sakote, kad mokslas mus išgelbės. Aš sakau, kad mokslas mus sunaikino. Nuo Galilėjaus dienų bažnyčia stengėsi sulėtinti negailestingą mokslo žygiavimą pirmyn, kartais klaidingomis priemonėmis, tačiau visuomet geranoriškais motyvais. Vis dėlto mokslo pagundos buvo per didelės, kad žmogus būtų pajėgęs joms atsispirti. Aš jus raginu – apsižvalgykite aplinkui. Mokslo pažadai nėra ištesėti. Pažadai užtikrinti mūsų gyvenimo efektyvumą ir paprastumą pavirto ne kuo kitu kaip nesibaigiančia tarša bei chaosu. Mes esame susiskaldžiusi ir susipriešinusi gyvosios gamtos rūšis Rūšis žengianti susinaikinimo keliu.

Kultūroje visuomet slypi galimybė išlaisvinti žmogų, padėti susigaudyti gyvenime, galimybė ugdyti skonį, distanciją, pasitikėjimą savimi ir kritiškumą. Kultūra yra žmogaus universalumas, lankstumas, atvirumas kaitai ir laisvei. Ji ugdo žmonių kūrybines galias, lavina skonių įvairovę. Dažniausiai tai yra net ir ne kažkoks konkretus rezultatas. Tai procesas, būsena, refleksija. Jei norite, tai – trūkumo jausmas.

Gedima reaguojant į mylimo asmens arba jo vietą užėmusios abstrakčios sąvokos – sakysime, tėvynės, laisvės, idealo – netektį. Kai kuriuos asmenis, kuriuos mes dėl to įtariame turėjus liguistą polinkį, esant tam pačiam poveikiui, vietoj gedulo apima melancholija. Įsidėmėtina, kad mums niekados neateina į galvą laikyti gedėjimą liguista būsena ir patikėti jį gydyti gydytojui, nors jis yra rimtas nukrypimas nuo normalios gyvenimo laikysenos. Mes kliaujamės tuo, kad po tam tikro laiko gedulo būsena bus įveikta, ir manome, jog kliudyti žmogui liūdėti yra netikslinga, net kenksminga.

Didžiausia gyvenimo klaida, kad jis visuomet laikomas nebaigtu, kad vis kas nors atidėliojama. Kasdien užbaigiančiam savo gyvenimą žmogui nestinga laiko. O juk kaip tik iš laiko stygiaus gimsta baimė ir sielą graužiantis ateities troškimas.

[Per dėm racionalizuota sąmonė] … gimdo atsitiktinumo ir beprasmybės jausmą, o šis jausmas trukdo mums gyventi daugiaprasmį gyvenimą, būtiną egzistencijos pilnatvei. Gyvenimas tampa banalus ir nebeatspindi viso žmogaus. (…) Gyvenama lyg vaikštant apsiavus per ankštus batus. Amžinybės matas (…) mūsų gyvenime absoliučiai neegzistuoja.

Ryškus pavyzdys, iliustruojantis asmenybės egoizmo augimą, – šeimos instituto griuvimas. Šeimos saitai, ypač vyro ir moters santykiai, padidėjus egoizmui, pašlyja patys pirmi, nes ši sfera yra artimiausia žmogui. Didėjanti savimeilė kliudo priklausyti vienas kitam ir kęsti šeimos sąjungą.

… doras žmogus darbuojasi ir dėl draugų, ir dėl tėvynės, o jeigu reikia, net savo gyvybę atiduoda. Jis atsisakys ir turtų, ir garbingų vietų, ir apskritai tų gėrybių, dėl kurių žmonės kovoja, o sau pasiliks tik kilnumą. Jis verčiau sutiktų trumpai išgyventi stiprius džiaugsmus negu ilgai iš lėto jausti silpną malonumą; jis verčiau norėtų vienerius metus gyventi kilniai negu daugelį metų gyventi kaip pakliuvo, verčiau padaryti vieną kilnų, didingą darbą negu daugybę smulkių darbelių.

Taigi gyventi – vadinasi, imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką. Todėl neįmanoma nurodyti bendros žmogaus gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Mūsų aptariamas „gyvenimas“ nėra kažkas miglota, šis gyvenimas kas kartą yra labai konkretus, jo keliami reikalavimai mums taip pat labai konkretūs. Kaip tik šis konkretumas ir nulemia žmogaus likimą. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu – nes aplinkybės nesikartoja, ir kas kartą žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veikti, taigi veiksmu formuoti savo likimą, kartais turi pasinaudoti proga ir realizuoti vertybių galimybes išgyvendamas, o kartais reikia tiesiog paklusti likimui. Tačiau kiekviena situacija visuomet yra vienintelė ir nepakartojama, visuomet yra tik vienintelis – teisingas – „atsakymas“ į joje glūdintį klausimą.

Štai kodėl kortavimas visose šalyse pasidarė svarbiausia visuomenės veikla; jis rodo, ko visuomenė verta ir kad aiškiai bankrutavo mąstymas. Neturėdami minčių, kuriomis galėtų dalytis vieni su kitais, žmonės dalijasi kortomis, stengdamiesi iš partnerio išgvelbti pinigus. Vargšė žmonių giminė! Kad nebūčiau šališkas, pasakysiu, jog kortavimui pateisinti esama visokiausių argumentų: girdi, tai rengiamasi profesinei, dalykinei veiklai, nes čia mokomasi gudriai pasinaudoti atsitiktinai susiklostančiomis aplinkybėmis (kortos) žūtbūt išpešti sau naudos, pratinamasi, siekiant tikslo, išsaugoti savitvardą ir nutaisyti gerą miną žaidžiant blogą žaidimą. Juk esmė čia ta, kad įvairiausiais būdais, visokiausiomis suktybėmis stengiamasi pasisavinti tai, kas priklauso kitam. Bet įprotis taip elgtis lošiant kortomis, įsišaknija ir pereina į praktinį gyvenimą: žmogus šį principą pamažu ima taikyti ir turto – mano tavo – reikaluose; jam pradeda atrodyti, kad kiekvienas pranašumas, kurį jis šią akimirką turi, yra galimas, jei tik nedraudžia įstatymas. Tokių pavyzdžių gyvenime per akis.

banner