Didelio žmogaus skaisčią širdį vienatvė dar labiau nuskaidrina, o kieta mažo žmogaus širdis vienatvėje pasidaro dar šiukštesnė.
Tag Archives: citata apie vienatvę
Galima gyventi ir vienatvėje, jei ko nors lauki.
Nieko nėra baisiau už visišką vienatvę. Vienas žmogus – niekas. Būti drauge – jau tikslas, o tikslas padeda apsisaugoti nuo liguistos baimės.
… vienatvės prasmė – būti tik su savimi, išgyventi savo vientisumą, pajusti būties pilnatvę. Tai puikus vaistas nuo išsekimo…
Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Ji kaip koks priešas supa tave iš visų pusių, tampo nervus ir siunčia jiems pavojaus signalus, nė akimirką neleisdama pamiršti, kad tu niekam nerūpi, niekas neateis tau į pagalbą. Ji teigia tau, kad esi vienas kaip atomas, paklydęs erdvėje, ir tik laukia progos tave išgąsdinti, mirtinai išgąsdinti – štai ko visą laiką siekia vienatvė ir štai ko jokiu būdu negalima jai leisti. Jei atimsi draugiją padarui, gyvenančiam bandoje, jį suluošinsi, pažeisi jo prigimtį. Kalinys ar atsiskyrėlis žino, kad greta yra visuomenė, kad jis vis tiek priklauso jai. Bet kai visuomenės nebėra, jos narys negali gyventi. Jis jau nebėra visuomenės dalelė, jis jau nei šis, nei tas, ir nebeturi kur dėtis.
Aš žinau, kad naktį ne taip, kaip dieną, kad viskas kitaip, kad to, kas įvyko naktį, negalima paaiškinti dieną, nes tada to nebėra, ir jei žmogus pasijutai vienišas, tai naktį vienatvė ypač baisi.
Leiskite man pasakyti jums štai ką: kai sutinki vienišių, nesvarbu, ką jis tau besakytų, netiesa, jog jis vienišas dėl to, kad mėgsta vienatvę. Jis vienišas todėl, kad nors ne kartą mėgino pritapti prie pasaulio, žmonės jį nuolatos apvildavo.
Šie žmonės gyvena arčiau esmės. Mūsų konkurencingoje visuomenėje, kur pernelyg akcentuojama jėga ir vertė, jiems labai sunku rasti savo vietą – jie pralaimi kovą dėl galios. Savo ruožtu visuomenės silpnieji, turintys savitą draugystės ir širdžių bendrystės pajautą, gali paveikti ir perkeisti stipriuosius, jei tik šie nori išgirsti iš apačios ateinantį balsą. Pasidalijusioje ir susiskaldžiusioje visuomenėje, plieno, stiklo ir vienatvės didmiesčiuose, šie neįgalieji yra toji vienijanti gija, galinti jungti žmones bendrystei. Štai jų vieta ir reikšmė visuomenėje.
Mūsų kalba išmintingai jautė buvimo vienam reikšmes. Todėl ji sukūrė žodį "vienatvė", kad perteiktų skausmą, kai esi vienas. Ir žodį "vienuma", kad perteiktų džiaugsmą, kai esi vienas.
Muzika buvo išrasta, kad patvirtintų žmogaus vienatvę.
Sakysite, tai buvo juodieji viduramžiai. O dabar juk gyvename šviesos amžiuje. Niekas raganų nedegina… Tačiau žmogaus prigimtis nuo to laiko nė kiek nepasikeitė. O kas joje svarbiausia? Kūrybiniai ieškojimai. Nežinomų tolių siekimas. Sugebėjimas mylėti, prieraišumas prie šeimos. Ir dar – baimės jausmas: bijome mirties, ligų, skausmo, artimųjų netekties, vienatvės, pasiklysti, būti užpulti, pasenti…
Mes žinome kokie žmonės ieško vienatvės: atgailaujantys nusidėjėliai, nevykėliai, šventieji arba pranašai. Jie paprastai pasitraukia į dykumas ir gyvena ten misdami skėriais ir laukinių bičių medumi. (Kvepalai. Vieno žudiko istorija)
Geriau vienatvė su knyga, negu bendravimas su kvailiais.
Praeitis – melas, atminčiai nėra kelio atgal, kiekvienas prabėgęs pavasaris nesugrįžta, ir pati beprotiškiausia meilė tveria tik akimirką. (Šimtas metų vienatvės)
… absoliuti vienatvė yra sudedamoji egzistencijos dalis, o artumas, nors ir nepanaikina vienatvės, išsklaido jos baimę.
Jei Dievas yra, nors tuo aš tikrai netikiu, Jis supranta, kad žmonių suvokimas ribotas. Tai Jis sukūrė tą maišatį, kur viešpatauja skurdas, neteisybė, godumas, vienatvė. Jo ketinimai, be abejo, buvo geriausi, bet rezultatai niekiniai: jei Dievas yra, Jis turi būti gailestingas kūriniams, panorusiems išeiti anksčiau iš šios žemės, ir net gali mūsų atsiprašyti už tai, kad buvome čia atsiųsti.
Reikia gi žmogui su kuo nors išsišnekėti. Seniau turėjom religiją, kitokių nesąmonių. O dabar reikia, kad kiekvienas turėtų su kuo atvirai pasikalbėti, nes būk tu dievažin koks drąsuolis, o vienatvė vis tiek labai slegia. – „Kam skambina varpai“.
Rašyti – vienas iš tų užsiėmimų pasaulyje, kuriam reikalinga vienatvė. Kartą per dvejus metus atsisėdu prie kompiuterio, pažvelgiu į nepažįstamą savo sielos jūrą ir matau joje kyšančias salas – jau susiformavusias mintis, kurios laukia, kad jomis pasinaudočiau. Tuomet sėdu į „Žodžiu“ vadinamą laivą ir plaukiu artimiausios salos link. kelyje susiduriu su skersvėjais, viesulais, audromis, tačiau išsekęs irkluoju toliau …
Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas.
Vienatvė ieško kelinės draugo neklausdama kas jis.Kas to nesupranta,tas niekada nebuvo vienišas,o tik vienas.
Juk vienatvėje, kur kiekvienam tenka būti tik su savimi, kaip ant delno atsiskleidžia, kas ko vertas: purpuriniais drabužiais vilkįs tuščiagalvis tik ir dūsauja, slegiamas savo menkos, pasigailėjimo vertos individualybės; o didelio proto žmogus gyvų minčių pripildo net pačią nykiausią aplinką.
Paklydimo ir visa ko neigimo šėlas, noras nebūti panašiam į nieką, visiems laikams sulaužyti tai, kas mus apibrėžia, dovanoti dabarčiai vienatvę ir nebūtį, surasti tą vienintelį atramos tašką, kur likimai gali staiga prasidėti iš naujo. Ta pagunda – nuolatinė. Pasiduoti jai ar atmesti? Ar galima įsprausti kūrybos šėlą į tą kunkuliuojantį gyvenimą ar, atvirkščiai, savo gyvenimu lygiuotis į jį ir paklusti akimirkos praregėjimui? Grožis, didžiausias mano rūpestis, sykiu su laisve.
Vienatvė – tai kelias, kuriuo likimas veda žmogų į jį patį.
Kaip meilė gyvenimui iš esmės yra tik mirties baimė, taip žmonių siekimas bendrauti iš tikrųjų nėra tiesioginė reikmė: jos pagrindą sudaro ne meilė draugijai, o vienatvės baimė.
Kūno trūkumai gali pažadinti tam tikras perteklines proto tendencijas. Tačiau, rodos, būna ir atvirkščiai. Proto perteklius gali sukelti savanaudišką ir savanorišką sąmoningai pasirenkamos vienatvės aklumą ir kurtumą, dirbtinę asketizmo impotenciją. – „Puikus naujas pasaulis“.
