• Tag Archives: citata apie tėvą

Kiekvieną vaiką reikėtų mokyti, kad jis lauktų didžiausių pasisekimų, kad jis tikėtų, jog jis taip pat tikrai yra sukurtas pasisekimui, kaip ąžuolas yra sukurtas būti ąžuolu. Tiesiog žiauru, kai tėvai arba mokytojai sako vaikui, kad jis kvailas ir bukaprotis, kad jis nesąs toks, kaip kiti jo amžiaus vaikai. Jie turėtų stengtis įkvėpti jam vilties, pasitikėjimo ir tikėjimo įgimta pasisekimo teise. Vaikus reikėtų taip auklėti, kad jie lauktų didžių dalykų ir tvirtai tikėtų jiems Dievo duota jėga padaryti pasaulyje ką nors vertinga.

Man dar vaikui visados atrodė keista, kad apie mirtį žmonės kalba kitaip negu apie kitus įvykius, ir tik todėl, kad nė vienas niekados nepraneša nieko apie tai, kas jam atsitinka po to. Bet kuo gi skiriasi mirusis nuo žmogaus, kuris surimtėja, atsisako laiko ir užsidaro ramiai pamąstyti apie klausimus, kurie seniai kamuoja? Būdamas tarp žmonių nebegali kartais prisiminti „Tėve mūsų“, tai kaip beatsiminsi kokį nors kitą miglotą ryšį, kuris gal slypi ne žodžiuose, bet įvykiuose? Reikia pasitraukti į nuošalę, į kokią nors neprieinamą tylą, ir gal mirusieji yra tie, kurie išėjo pamąstyti apie gyvenimą.

Manau, vienas svarbiausių veiksnių – noras patikti. Turbūt viskas yra štai taip paprasta. Norime, kad kas nors mus įvertintų. Man atrodo, daugelį mano veiksmų lemia noras kam nors patikti. Nors esu suaugęs žmogus, aš vis dar viliuosi, kad tėvas įvertins daugumą mano laimėjimų. Svarstau: juokinga save vadinti nepriklausoma asmenybe, kai šitaip smarkiai priklausai nuo kitų. Man reikia meilės ir pagyrų, aš noriu, kad man kas nors globėjiškai priešintųsi. Mano galva, nepriklausomų asmenybių apskritai nėra. Gal autistai yra išimtis, nors kai gerai pamąstau, tuo visiškai netikiu. Baisiai įdomu, kaip nepriklausomų asmenybių mitas šitaip išplito.

Žmogus, nepažįstantis savo tautos namų – Tėvynės žemės, kurioje nuo seno tėvai ir protėviai gyveno, nėra savo krašto pilietis! Įsisąmoninkime – pilietis. Pilies žmogus. Statęs ją, turintis ją, ginantis ją, savo pilį… Mes savo laikome lietuviais. Latviai mus vadina lietuviečiais. Taigi, iš kur kilo šis pavadinimas.

Tėvų žiaurybės – tai ne tik mušimas (nors 90 procentų dabartinių pasaulio gyventojų vaikystėje buvo mušti), bet ir – gal net svarbiau – draugiško dėmesio stoka, bendravimo stoka, vaikų poreikio ir sielos skausmo nepaisymas, beprasmės, iškrypėliškos bausmės, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, emocinis šantažas, savivertės žlugdymas ir įvairiausi valdžios naudojimo būdai. Sąrašas begalinis. Blogiausia, kad vaikas turi išmokti visa tai vertinti kaip normalų elgesį, nes kitokio jis nežino. Kiekvienas vaikas besąlygiškai myli tėvus, kad ir ką jam darytų.

Rašau, nes bijau prarasti svarbius žmones: mylimąją, tėvą, sūnų. Velniškai bijau prarasti sūnų, nors niekada ir nesu praradęs. Tačiau vistiek savo novelėse rašau apie sūnaus praradimą, nes labai bijau jo netekti. Manau, tai pasako daugiau negu tai, kad Kurtas Vonegutas buvo mano dėstytojas, kas irgi yra tiesa.

2006 metų gruodžio 13 dieną Bostone, masačiusetso valstijoje, rebeka Raili (Rebecca Riley) buvo peršalusi ir negalėjo užmigti, tad paskambino savo motinai, kuri ją parsivežė į savo namus, davė jai vaistų nuo peršalimo ir dar kelias tabletes, jai paskirtas bipoliniam sutrikimui gydyti, ir pasakė Rebekai, kad ši gali miegoti ant grindų šalia jos lovos. Kai mama pamėgino ją kita rytą pažadinti, ji pamatė, kad dukra mirusi … Rebekos tėvai priprato šerti ją vaistais, kai norėjo ją užčiaupti, jai jiems neduodant ramybės. Abu tėvai buvo pripažinti kaltais dėl Rebekos nužudymo.

banner