• Tag Archives: citata apie laiką

Niekada niekam neleisk sumenkinti savęs ir užmesti niūrumo bei pralaimėjimo skraistės ant visos savo dienos. Prisimink, kad pultum ieškoti kaltės, nereikia ypatingo talento, nei pasiaukojimo, Niekas iš šalies negali turėti galios tau, kol pats neprisileisi. Tavo laikas yra per daug vertingas, kad būtų aukojamas ir švaistomas kovoms su žemomis neapykantos jėgomis, pavydu ar pykčiu. Atsargiai saugok savo trapų gyvenimą. Tik Dievas gali sukurti gėlę, tačiau bet kuris kvailas vaikėzas gali ją nuskinti ar sutrypti.

Rask laiko būti draugiškas – tai kelias į laimę. Rask laiko svajoti – tai pakylės tave iki žvaigždžių. Rask laiko mylėti ir būti mylimas – tai dievų privilegija. Rask laiko apsidairyti aplink – juk diena per trumpa, kad galvotum tik apie save. Rask laiko nusijuokti – juk tai sielos muzika.

Vyro ir žmonos draugystė kyla iš prigimties. Mat žmogus iš prigimties labiau yra linkęs gyventi dviese negu valstybinėje bendrijoje – tuo labiau kad šeima yra pirmesnė ir būtinesnė negu valstybė, o gimdyti vaikus būdinga visiems gyvūnams. Tačiau kiti gyvūnai poruojasi tik tam, kad atsivestų palikuonių, o žmonės gyvena bendrai ne tik tam, kad gimdytų vaikus, bet ir kad tenkintų kitus kasdieninio gyvenimo poreikius. Čia jau iš karto yra darbo pasidalijimas: vyro darbai kitokie negu moters. Todėl suėję į draugę jie vienas kitam padeda. Taigi šita draugystė teikia ir naudą, ir malonumą, o jei abu [ir vyras, ir žmona] geri, tai draugystė grindžiama dar ir dorybe. Ir vienas, ir kitas turi savo dorybę, ir tuo jie džiaugiasi. Vaikai juos tvirtai susieja. Todėl bevaikiai sutuoktiniai pasidaro vienas kitam svetimi. Juk vaikai yra abiejų bendras turtas – jie ir palaiko tą ryšį. O atsakyti, kaip sugyventi vyrui su žmona ir apskritai draugui su draugu, – tai tas pat kaip atsakyti, kaip įgyvendinti teisingumą. Juk ne tas pats teisingumas bus draugo santykiuose su draugu arba su svetimu, arba su bičiuliu, arba su mokyklos draugu

Gedima reaguojant į mylimo asmens arba jo vietą užėmusios abstrakčios sąvokos – sakysime, tėvynės, laisvės, idealo – netektį. Kai kuriuos asmenis, kuriuos mes dėl to įtariame turėjus liguistą polinkį, esant tam pačiam poveikiui, vietoj gedulo apima melancholija. Įsidėmėtina, kad mums niekados neateina į galvą laikyti gedėjimą liguista būsena ir patikėti jį gydyti gydytojui, nors jis yra rimtas nukrypimas nuo normalios gyvenimo laikysenos. Mes kliaujamės tuo, kad po tam tikro laiko gedulo būsena bus įveikta, ir manome, jog kliudyti žmogui liūdėti yra netikslinga, net kenksminga.

Didžiausia gyvenimo klaida, kad jis visuomet laikomas nebaigtu, kad vis kas nors atidėliojama. Kasdien užbaigiančiam savo gyvenimą žmogui nestinga laiko. O juk kaip tik iš laiko stygiaus gimsta baimė ir sielą graužiantis ateities troškimas.

… ir apskritai šiuolaikiniai žmonės esame proto pigmėjai palyginti su senovės tautomis ar net Elžbietos laikų žmonėmis. Bet kas gi iš to? Gyvas šuo geriau nei miręs liūtas. Argi žmogus turėtų eiti ir pasikart dėl to, kad priklauso pigmėjų rasei, o ne pamėginti pasidaryti didžiausiu iš visų pigmėjų? Tegu kiekvienas užsiima savo reikalais ir pamėgina būti tas, kuo jis sutvertas būti.

Taigi gyventi – vadinasi, imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką. Todėl neįmanoma nurodyti bendros žmogaus gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Mūsų aptariamas „gyvenimas“ nėra kažkas miglota, šis gyvenimas kas kartą yra labai konkretus, jo keliami reikalavimai mums taip pat labai konkretūs. Kaip tik šis konkretumas ir nulemia žmogaus likimą. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu – nes aplinkybės nesikartoja, ir kas kartą žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veikti, taigi veiksmu formuoti savo likimą, kartais turi pasinaudoti proga ir realizuoti vertybių galimybes išgyvendamas, o kartais reikia tiesiog paklusti likimui. Tačiau kiekviena situacija visuomet yra vienintelė ir nepakartojama, visuomet yra tik vienintelis – teisingas – „atsakymas“ į joje glūdintį klausimą.

… žmogaus kūnas – tai didžiulis laikrodis, pagamintas taip sumaniai ir meistriškai, kad sustojus ratukui, rodančiam sekundes, minutes rodantis ratukas suksis ir toliau; panašiai ratukas, rodantis ketvirtį valandos, drauge su kitais vis dar tebesisuks, kai pirmieji surūdiję arba dėl kitų priežasčių nustos judėję.

Dirbantis žmogus faktiškai neturi laiko kasdieniam savo asmenybės pajautimui, jis net neįstengia palaikyti žmogiškų ryšių su kitais žmonėmis – jis netektų savo vertės darbo rinkoje. Jis neturi laiko būti kas nors kitas, tik mašina. kada gi jis gali prisiminti esąs nemokša, – o tai būtina jo augimui, – jei jam reikia taip dažnai vartoti savo žinias. prieš teisdami jį, turėtume kartais nemokamai jį pamaitinti, aprengti, pastiprinti. Puikiausi mūsų prigimties požymiai it vaisių žiedai gali būti išsaugoti tik subtiliai juos puoselėjant. Deja, mes taip nesielgiame nei savo, nei kitų atžvilgiu.

banner