• Tag Archives: citata apie darbą

Vyro ir žmonos draugystė kyla iš prigimties. Mat žmogus iš prigimties labiau yra linkęs gyventi dviese negu valstybinėje bendrijoje – tuo labiau kad šeima yra pirmesnė ir būtinesnė negu valstybė, o gimdyti vaikus būdinga visiems gyvūnams. Tačiau kiti gyvūnai poruojasi tik tam, kad atsivestų palikuonių, o žmonės gyvena bendrai ne tik tam, kad gimdytų vaikus, bet ir kad tenkintų kitus kasdieninio gyvenimo poreikius. Čia jau iš karto yra darbo pasidalijimas: vyro darbai kitokie negu moters. Todėl suėję į draugę jie vienas kitam padeda. Taigi šita draugystė teikia ir naudą, ir malonumą, o jei abu [ir vyras, ir žmona] geri, tai draugystė grindžiama dar ir dorybe. Ir vienas, ir kitas turi savo dorybę, ir tuo jie džiaugiasi. Vaikai juos tvirtai susieja. Todėl bevaikiai sutuoktiniai pasidaro vienas kitam svetimi. Juk vaikai yra abiejų bendras turtas – jie ir palaiko tą ryšį. O atsakyti, kaip sugyventi vyrui su žmona ir apskritai draugui su draugu, – tai tas pat kaip atsakyti, kaip įgyvendinti teisingumą. Juk ne tas pats teisingumas bus draugo santykiuose su draugu arba su svetimu, arba su bičiuliu, arba su mokyklos draugu

… doras žmogus darbuojasi ir dėl draugų, ir dėl tėvynės, o jeigu reikia, net savo gyvybę atiduoda. Jis atsisakys ir turtų, ir garbingų vietų, ir apskritai tų gėrybių, dėl kurių žmonės kovoja, o sau pasiliks tik kilnumą. Jis verčiau sutiktų trumpai išgyventi stiprius džiaugsmus negu ilgai iš lėto jausti silpną malonumą; jis verčiau norėtų vienerius metus gyventi kilniai negu daugelį metų gyventi kaip pakliuvo, verčiau padaryti vieną kilnų, didingą darbą negu daugybę smulkių darbelių.

Dirbantis žmogus faktiškai neturi laiko kasdieniam savo asmenybės pajautimui, jis net neįstengia palaikyti žmogiškų ryšių su kitais žmonėmis – jis netektų savo vertės darbo rinkoje. Jis neturi laiko būti kas nors kitas, tik mašina. kada gi jis gali prisiminti esąs nemokša, – o tai būtina jo augimui, – jei jam reikia taip dažnai vartoti savo žinias. prieš teisdami jį, turėtume kartais nemokamai jį pamaitinti, aprengti, pastiprinti. Puikiausi mūsų prigimties požymiai it vaisių žiedai gali būti išsaugoti tik subtiliai juos puoselėjant. Deja, mes taip nesielgiame nei savo, nei kitų atžvilgiu.

Poilsiaudamas žmogus persikelia į žmonijos laisvės būseną, kuri išsipildys kada nors ateityje. Žmogaus santykis su gamta ir su kitais žmonėmis yra paremtas harmonija, santarve ir neliečiamumu. Darbas simbolizuoja konfliktą ir disharmoniją; poilsis reiškia kilnumą, santarvę ir laisvę.

Kiekviena karta tariasi esanti visai kitokia, negu ankstyvesnioji, bet pagaliau pasirodo, kad ji lygiai tokia pati. Žiūrėdamas į savo gyvenimą dabar matau dažnai klydęs. Taip ir tau bus, kai sulauksi mano metų. Tačiau vis tiek – gyvenk ir klysk. Tai ir yra gyvenimas. Negalvok, kad esi tobulas – tai neįmanoma. Ugdyk tvirtą būdą, kad, atėjus bandymų dienoms, – jų neišvengsi, – galėtum jas vyriškai sutikti. Nesiduok suviliojamas banalių tiesų ir skambių, bet nerealių teorijų. Pakeliauk, pasidairyk po pasaulį, išmok pažinti žmones, pasirink kokį nors darbą, kuris tave traukia, įsimylėk, o jeigu reikia, tai ir pakvailiok, – bet visa tai daryk nuoširdžiai. Svarbiausia – gyventi nuoširdžiai, taip, kad pajustum gyvenimo skonį. Galimas daiktas, kad pasibaigus šiam, mūsų laukia dar ne vienas gyvenimas: jeigu šį gyvenimą nugyvensi viską iš jo paimdamas, tai būsi nusipelnęs kito gyvenimo, jei jis ateis.

Žmogus silpnas, todėl visada bando nuo savęs nuslėpti didžiąją Mirties tiesą. Jis nesuvokia, jog tiktai ji skatina gyvenime atlikti pačius didžiausius darbus. Žmogus bijo nuklysti į tamsą, jį siaubingai gąsdina nežinomybė, ir tą baimę įmanoma įveikti tik nepamirštant, kad jo dienos suskaičiuotos. Žmogus nesupranta, jog, susitaikęs su Mirtimi, sugebėtų ryžtis didesniems darbams, pasiekti nepalyginamai didesnių pergalių savo kasdieninėje kovoje, nes neturi ko prarasti – Mirtis neišvengiama … Vis dėlto, kai išeina kalba apie Mirtį, mes negalime nusikratyti senų prietarų, nes nesuvokiame, jog tai dar viena Agapės apraiška.

Šiuolaikiniame gyvenime beveik visiškai nepaisoma laisvalaikio naudos. Mes giriamės turį trumpą darbo dieną ir savaitę, tačiau laisvu laiku nenuveikiame nieko, kuo galėtume iš tikrųjų didžiuotis. Žmonės, kuriems nereikia dirbti, beveik visuomet įsitraukia į alkoholizmą, narkotikus, lošimą ir stebėjimą, kaip kiti gyvena sunkų ir pavojingą gyvenimą. Ne išimtis ir mes patys. Dėl televizijos milijonai amerikiečių gyvena jaudinantį ir pavojingą kitų žmonių gyvenimą. Daugelis valstijų įteisino lošimus ir pačios rengia loterijas. Suvartojama vis daugiau alkoholio ir narkotikų. Galima šitaip nugyventi gyvenimą ir nė trupučio nepasikeisti. Toks laisvo laiko panaudojimas susijęs su tam tikrais pirminiais elgesio procesais, tačiau kitoje aplinkoje tie patys procesai padeda žmonėms atskleisti visus savo gebėjimus ir galimybes.

Jausmų impulsai yra tai, ką paprastai žmonės vadina emocijomis. Emocijos būna dviejų rūšių: natūralios, arba amžinos, taip pat dirbtinės, arba prigimties deformuotos. Meilė natūrali, ji ateina iš pažinimo ir jai būdinga išlikti evoliucijos raidoje. Neapykanta – tai prigimties iškreipta meilė, arba nemokšiškumo pagimdyta reakcija. Taip matome, kad narsa amžina, o baimė – prigimties iškreiptas narsumas. Gailestingumas amžinas, o apgailestavimas, antipatija, pasišlykštėjimas ir t. t. – tai prigimties deformacijos. Tos, kurios yra amžinos – meilė, narsa, gailestingumas, teisingi ir kilnūs siekiai, – yra Būties Dėsniai, o visa kita – tai, kas prieštarauja Būties Dėsniams.

Juk turėti iš prigimties tiek, kad galėtum patogiai gyventi vienas, be šeimos, visai nepriklausomas, t. y. be privalomo darbo yra neįkainojama vertybė, nes turtas – tai garantas, sauga nuo žmogaus gyvenimui būdingų ir negandų, išsivadavimas iš visuotinio jungo, tos natūralios žemės vaiko dalios. Tik tokio palankaus likimo atveju esi gimęs laisvas, tik tokiomis aplinkybėmis iš tikrųjų esi sui juris, savo laiko ir jėgų šeimininkas, galįs kiekvieną rytą pasakyti: "Ši diena yra mano." … Tačiau didžiausią vertę paveldėtas turtas įgyja tada, kai jis atitenka tam, kuris apdovanotas aukštesnėmis dvasios galiomis ir siekia tikslų, neturinčių nieko bendra su turtėjimu: savo skolą jis atlygins žmonijai šimteriopai darydamas ir kurdamas tai, ko niekas kitas neįstangia ir kas visiems išeina į naudą ar net teikia garbę.

banner