• Category Archives: Vienatvė

Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Ji kaip koks priešas supa tave iš visų pusių, tampo nervus ir siunčia jiems pavojaus signalus, nė akimirką neleisdama pamiršti, kad tu niekam nerūpi, niekas neateis tau į pagalbą. Ji teigia tau, kad esi vienas kaip atomas, paklydęs erdvėje, ir tik laukia progos tave išgąsdinti, mirtinai išgąsdinti – štai ko visą laiką siekia vienatvė ir štai ko jokiu būdu negalima jai leisti. Jei atimsi draugiją padarui, gyvenančiam bandoje, jį suluošinsi, pažeisi jo prigimtį. Kalinys ar atsiskyrėlis žino, kad greta yra visuomenė, kad jis vis tiek priklauso jai. Bet kai visuomenės nebėra, jos narys negali gyventi. Jis jau nebėra visuomenės dalelė, jis jau nei šis, nei tas, ir nebeturi kur dėtis.

Šie žmonės gyvena arčiau esmės. Mūsų konkurencingoje visuomenėje, kur pernelyg akcentuojama jėga ir vertė, jiems labai sunku rasti savo vietą – jie pralaimi kovą dėl galios. Savo ruožtu visuomenės silpnieji, turintys savitą draugystės ir širdžių bendrystės pajautą, gali paveikti ir perkeisti stipriuosius, jei tik šie nori išgirsti iš apačios ateinantį balsą. Pasidalijusioje ir susiskaldžiusioje visuomenėje, plieno, stiklo ir vienatvės didmiesčiuose, šie neįgalieji yra toji vienijanti gija, galinti jungti žmones bendrystei. Štai jų vieta ir reikšmė visuomenėje.

Sakysite, tai buvo juodieji viduramžiai. O dabar juk gyvename šviesos amžiuje. Niekas raganų nedegina… Tačiau žmogaus prigimtis nuo to laiko nė kiek nepasikeitė. O kas joje svarbiausia? Kūrybiniai ieškojimai. Nežinomų tolių siekimas. Sugebėjimas mylėti, prieraišumas prie šeimos. Ir dar – baimės jausmas: bijome mirties, ligų, skausmo, artimųjų netekties, vienatvės, pasiklysti, būti užpulti, pasenti…

Jei Dievas yra, nors tuo aš tikrai netikiu, Jis supranta, kad žmonių suvokimas ribotas. Tai Jis sukūrė tą maišatį, kur viešpatauja skurdas, neteisybė, godumas, vienatvė. Jo ketinimai, be abejo, buvo geriausi, bet rezultatai niekiniai: jei Dievas yra, Jis turi būti gailestingas kūriniams, panorusiems išeiti anksčiau iš šios žemės, ir net gali mūsų atsiprašyti už tai, kad buvome čia atsiųsti.

Reikia gi žmogui su kuo nors išsišnekėti. Seniau turėjom religiją, kitokių nesąmonių. O dabar reikia, kad kiekvienas turėtų su kuo atvirai pasikalbėti, nes būk tu dievažin koks drąsuolis, o vienatvė vis tiek labai slegia. – „Kam skambina varpai“.

Rašyti – vienas iš tų užsiėmimų pasaulyje, kuriam reikalinga vienatvė. Kartą per dvejus metus atsisėdu prie kompiuterio, pažvelgiu į nepažįstamą savo sielos jūrą ir matau joje kyšančias salas – jau susiformavusias mintis, kurios laukia, kad jomis pasinaudočiau. Tuomet sėdu į „Žodžiu“ vadinamą laivą ir plaukiu artimiausios salos link. kelyje susiduriu su skersvėjais, viesulais, audromis, tačiau išsekęs irkluoju toliau …

Juk vienatvėje, kur kiekvienam tenka būti tik su savimi, kaip ant delno atsiskleidžia, kas ko vertas: purpuriniais drabužiais vilkįs tuščiagalvis tik ir dūsauja, slegiamas savo menkos, pasigailėjimo vertos individualybės; o didelio proto žmogus gyvų minčių pripildo net pačią nykiausią aplinką.

Paklydimo ir visa ko neigimo šėlas, noras nebūti panašiam į nieką, visiems laikams sulaužyti tai, kas mus apibrėžia, dovanoti dabarčiai vienatvę ir nebūtį, surasti tą vienintelį atramos tašką, kur likimai gali staiga prasidėti iš naujo. Ta pagunda – nuolatinė. Pasiduoti jai ar atmesti? Ar galima įsprausti kūrybos šėlą į tą kunkuliuojantį gyvenimą ar, atvirkščiai, savo gyvenimu lygiuotis į jį ir paklusti akimirkos praregėjimui? Grožis, didžiausias mano rūpestis, sykiu su laisve.

banner