Siela - Citatos, Mintys, Posakiai


Kažkokiame savo sielos kamputyje kiekvienas puikiausiai žino, kad nors savižudybė ir yra išeitis, vis dėlto ji tėra tik menkas ir neteisėtas atsarginis išėjimas, kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave nugali ir patiesia pats gyvenimas, o ne tavo paties ranka.

Taurios ir kilnios sielos savybė yra siekimas padėti, teikti naudos.

Didžiausia gyvenimo klaida, kad jis visuomet laikomas nebaigtu, kad vis kas nors atidėliojama. Kasdien užbaigiančiam savo gyvenimą žmogui nestinga laiko. O juk kaip tik iš laiko stygiaus gimsta baimė ir sielą graužiantis ateities troškimas.

Atsidūrusi už skausmo ribų siela sustiprėja. Su kasdieniu gyvenimu susiję norai netenka jokios prasmės, žmogus apsišvarina. Kančią pagimdo noras, ne skausmas.

Nė viena siela nėra nelaiminga, kol turi žmogų, kuriuo gali pasitikėti ir kurį gali gerbti.

Tik silpnavaliai visuomet viską mato pro gedulo šydą. Siela pati sukuria savo horizontus.

Didi aistra – tai savotiška siela, savaip nemirtinga ir nepriklausoma nuo kūno

Žmonija dar nesitvarko taip, kad visi būtų už gėrį. Sielos gėrio tegul ieško siela.

Nešvarūs demonai reiškia pretenzijas suteptai sielai.

Reikia galvoti taip, tarytum kiekvienas gali matyti, kas dedasi mūsų sieloje.

Žmonės ištvirkina savo sielą, sąžinę, protą lygiai taip pat, kaip susigadina skrandį.

Charakteris negalį vystytis ramiai ir tyliai. Tik per bandymus ir kančios patirtį mes galime savo sielą sustiprinti, įkvėpti ambiciją ir pasiekti pasiekimų.

Vyro grožis pagrįstas jo siela, o moters siela remiasi jos grožiu.

Ir mūsų siela, ir kūnas sudaryti iš atskirų elementų, kurie egzistavo dar mūsų protėviuose. Tai, kas „nauja“ individualioje sieloje, tėra be galo įvairi senųjų sudedamųjų elementų rekombinacija. Todėl ir kūnas, ir siela pasižymi istoriniu charakteriu ir neranda sau tinkamos vietos jokiuose naujuose, tik ką atsiradusiuose dalykuose. Kitaip tariant, mūsų paveldėti bruožai ne visai jaukiai jaučiasi tokiose situacijose. Mes dar toli gražu neatsikratėme viduramžių, antikos ir primityvumo, kaip to norėtų mūsų psichė. Vietoj to, mes įkritome į pažangos srautą, kuris mus tuo smarkiau neša į ateitį, kuo labiau mes atitrūkstame nuo savo šaknų. Tačiau išsiveržę iš savo praeities, paprastai ją sunaikiname, ir nebelieka nieko, kas mus sustabdytu. Kaip tik šis ryšio su praeitimi praradimas, neturėjimas savo šaknų pagimdė „nepasitenkinimą kultūra“ ir sukėlė tokį skubėjimą, kad gyvenama daugiau ateitimi ir jos chimeriškais auksinio amžiaus pažadais negu dabartimi, kurios mūsų genetinis pagrindas dar nespėjo pasivyti. Nesuvaldomai metamės į tai, kas nauja, spiriami vis didėjančio nepakankamumo, nepasitenkinimo ir neramumo jausmo. Gyvename ne tuo, ką turime, o tuo kas mums žadama ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje, kur laukiama tikrojo saulės patekėjimo. Nenorime pripažinti, kad kiekvienas geras dalykas turi savo kainą.

Jeigu žmonės valgytų tik labai išalkę ir maitintųsi paprastu, švariu ir sveiku maistu, jie nepažintų ligų ir jiems lengviau būtų valdyti savo sielą bei kūną.

Nežalojantis sielos niekada nežaloja ir žmogaus.

Netikėtai susiliejus dviems kūnams, gimsta geismas, o dviem jautrioms sieloms – atvirumas. Ir kaip pirmojo nepakanka atsirasti meilei, tai antrojo – abipusiam supratimui.

Sielos ydos tarytum kūno žaizdos – nors ir kažkaip stengtumės jas gydyti, vis tiek palieka randai, ir kiekvienu momentu jos gali vėl atsiverti.

… nepasitenkinimas savimi, atsiranda iš sielos nepastovumo ir bailių ar nesėkmingų geismų. Arba neišdrįstama tiek padaryti, kiek geidžiama, arba neįstengiama ir pasiduodama visumos vilčiai.

Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja kaina, yra pasakęs vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias verčiausias jie parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikra, naudinga – nebrangu; tik už tai, be ko galima apseiti, mokam didelius pinigus. Kas tikrai gražu – išvis neparduodama; visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamai galima gėrėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuostabia jūra. Dykai mums čiulba paukščiai, veltui galim prisiskinti pakelėj lauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą Nakties menę. Vargšas miega geriau negu turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro skanesnis negu įmantrūs patiekalai Rico restorane. Pasitenkinimas ir sielos ramybė geriau mėgsta kaimo pirkelę negu ištaigingus miesto rūmus. Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save.

Buvimas su vaikais gydo sielas.

Pirmiausia užteršėme orą, vandenį, dirvožemį, o dabar – sielą, žinias ir mintis, vaizdinę kalbą. Trūksta padorumo, lengvai patikima šarlatanais, burtininkais, apsiskelbusiais turinčiais paslaptingų ryšių su kosmoso galiomis. Kasdien skaitomi horoskopai, niekas nedrįsta iš jų pasišaipyti.

Laisvė yra sielos pakėlimas virš skriaudų, pasidarymas jos tokios, kad vien iš jos kiltų džiaugsmai, pašalinimas iš savęs išorės dalykų, kad nereikėtų gyventi nerimaujant, bijant visų juoko, visų liežuvių.

Rašyti nuostabiai – tai ir nuostabiai mąstyti, ir nuostabiai jausti, ir nuostabiai išreikšti, tai yra turėti ir protą, ir sielą, ir skonį.

Akcentas – kalbos siela, jis teikia jai ne tik jausmo, bet ir tikrumo.


Populiariausios Citatos
  • Citata Nr. 4408 (4904)
    … dorybė būdinga tik apšviestai, mokytai, nuolatiniu lavinimu aukštybes pasiekusiai sielai. Mes ir gimstame tam, tačiau be šito. Net geriausieji prieš lavindamiesi turi polinkį į dorybę, bet ne dorybę.
    Seneka
  • Citata Nr. 3040 (3047)
    Džiaugiuosi, kad nesu įsimylėjęs ir nesu patenkintas pasauliu. Man patinka būti viskuo nepatenkintam. Įsimylėję žmonės dažnai tampa irzlūs, pavojingi. Jie praranda teisingumo jausmą. Praranda humoro jausmą. Tampa nervingi, psichiškai nesveiki nuobodos. Jie net tampa žudikais.
    Charles Bukowski
  • Citata Nr. 3961 (2245)
    Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.
    Antanas Baranauskas
  • Citata Nr. 2391 (2104)
    Mūsų atmintis - tarsi gyva būtybė, turi savo charakterį, savo įgūdžius. Ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti - pasišaipyti iš mūsų: ji staiga atsisakys prisiminti formulę, kurią išmokote prieš valandą.
    Viktoras Pekelis
  • Autoriai (1923)
    [userlist role="author"]
    admin
  • Citata Nr. 4077 (1909)
    Laimė – turėti didelę, mylinčią, rūpestingą šeimą kitame mieste.
    Džordžas Bernsas
  • Citata Nr. 3683 (1846)
    Žmogus, turėdamas vieną motyvą, nieko nedaro.
    Samuelis Teiloras Kolridžas
  • Citata Nr. 2983 (1799)
    Tolerancija – tai toks reiškinys, kai priklausomo elgesio arba prisirišimo objekto nuolatos norima arba norima vis daugiau, siekiant pasitenkinimo. Niekada nepakanka to, ką turi ar darai. Galima įsivaizduoti, kad tai maždaug toks pojūtis: „Jei tik galėčiau gauti šiek tiek daugiau, viskas būtų puiku“. Tačiau iš tiesų apie toleranciją žmogus paprastai nežino; ji būna užmaskuota.
    Džeraldas Gordonas Mėjus
  • Citata Nr. 3207 (1668)
    Prieš kiekvieną kuriantį veiksmą eina griaunantis.
    Pablo Pikaso
  • Citata Nr. 3487 (1587)
    Skirk laiko mąstymui, tai – stiprybės šaltinis, skirk laiko maldai, tai – didžiausia jėga žemėje, skirk laiko juokui, tai – sielos muzika. Skirk laiko žaidimui, tai – amžinos jaunystės paslaptis, skirk laiko mylėti ir būti mylimam, tai – Dievo duota privilegija. Skirk laiko duoti. Diena per trumpa, kad būtum savanaudis. Skirk laiko skaitymui, tai – išminties fontanas, skirk laiko draugiškumui, tai – laimės kelias, skirk laiko darbui, tai – sėkmės kaina. Skirk laiko gailestingumui. Tai – raktas į Dangų.
    Motina Teresė
Avast Free Antivirus
Projekto progresas
Autoriai – 1363
Citatos – 5623

Sveiki , šiandien yra Antradienis, 2019/05/21
banner