• Category Archives: Malonumas

Vyro ir žmonos draugystė kyla iš prigimties. Mat žmogus iš prigimties labiau yra linkęs gyventi dviese negu valstybinėje bendrijoje – tuo labiau kad šeima yra pirmesnė ir būtinesnė negu valstybė, o gimdyti vaikus būdinga visiems gyvūnams. Tačiau kiti gyvūnai poruojasi tik tam, kad atsivestų palikuonių, o žmonės gyvena bendrai ne tik tam, kad gimdytų vaikus, bet ir kad tenkintų kitus kasdieninio gyvenimo poreikius. Čia jau iš karto yra darbo pasidalijimas: vyro darbai kitokie negu moters. Todėl suėję į draugę jie vienas kitam padeda. Taigi šita draugystė teikia ir naudą, ir malonumą, o jei abu [ir vyras, ir žmona] geri, tai draugystė grindžiama dar ir dorybe. Ir vienas, ir kitas turi savo dorybę, ir tuo jie džiaugiasi. Vaikai juos tvirtai susieja. Todėl bevaikiai sutuoktiniai pasidaro vienas kitam svetimi. Juk vaikai yra abiejų bendras turtas – jie ir palaiko tą ryšį. O atsakyti, kaip sugyventi vyrui su žmona ir apskritai draugui su draugu, – tai tas pat kaip atsakyti, kaip įgyvendinti teisingumą. Juk ne tas pats teisingumas bus draugo santykiuose su draugu arba su svetimu, arba su bičiuliu, arba su mokyklos draugu

O pagal ką iš esmės atpažįstame vykėlį! Kad vykęs žmogus malonus mūsų jutimams: kad išdrožtas iš sykiu ir tvirto, ir švelnaus, ir kvapnaus medžio. Jam skanu tik tai, kas jam tinka; vos tik peržengus tinkamumo ribą, jis prarandą malonumą, ūpą. Jis atspėja vaistus nuo visų kenksmų, piktus atsitiktinumus pakreipia savo naudai; kas jo nepražudo, tik sustiprina jį. Iš viso, ką mato, girdi, patiria, jis instinktyviai kaupia savo sumą – jis yra pasirinkimo principas, jam daug kas yra nesvarbu. Jis visada savoj draugijoj, ar bendraudamas su knygomis, su žmonėmis, ar su kraštovaizdžiais: pasirinkdamas, prisiliesdamas, pasitikėdamas jis daro garbę… Į bet kokius dirgesius jis reaguoja lėtai, su neskuba, išugdyta ilgo atsargumo ir priverstinio išdidumo, – tikrindamas jis prisileidžia dirgiklį ir nė neketina eiti o pasitikti. Jis netiki nei „nelaime“, nei „kalte“: visada susidoroja, su savimi, su kitais, jis geba užmiršti, – yra toks stiprus, kad visa jam turi išeiti į gera.

… doras žmogus darbuojasi ir dėl draugų, ir dėl tėvynės, o jeigu reikia, net savo gyvybę atiduoda. Jis atsisakys ir turtų, ir garbingų vietų, ir apskritai tų gėrybių, dėl kurių žmonės kovoja, o sau pasiliks tik kilnumą. Jis verčiau sutiktų trumpai išgyventi stiprius džiaugsmus negu ilgai iš lėto jausti silpną malonumą; jis verčiau norėtų vienerius metus gyventi kilniai negu daugelį metų gyventi kaip pakliuvo, verčiau padaryti vieną kilnų, didingą darbą negu daugybę smulkių darbelių.

… pasitvirtina, kad bet koks laimės siekis klaidingas, kad kaip tik perdėtas laimės, malonumo troškimas trukdo patirti laimę ir malonumą. Kitame kontekste jau minėjome, kad iš tikrųjų žmogus siekia ne laimės, kad apskritai jis ieško ne malonumo. Žmogui svarbu ne malonumas savaime, o pagrindas malonumui. Kiek malonumas tampa intencijos turiniu, gal dar ir refleksijos objektu, tiek žmogus išleidžia iš akių pagrindą malonumui, ir atitinkamai malonumas išsprūsta.

Kas kita – dvasinių jėgų kupinas žmogus: jis gyvena pakilų ir reikšmingą minčių gyvenimą; kai tik pasitaiko valandėlė laiko, jis visuomet veikia kažką rimtą ir įdomaus, pats yra tauriausių malonumų šaltinis. Išorinių paskatų jam teikia gamtos reiškiniai ir žmonių gyvenimo stebėjimas, taip pat įvairūs visų laikų ir kraštų žymių žmonių kūriniai, kuriais išties tik jis, atrodo, ir tegali kaip reikiant gėrėtis, juos suprasti ir jausti jų vertę. Taigi šios įžymybės tarsi jam tik ir gyveno, jam tik ir kūrė, visi kiti – vien atsitiktiniai klausytojai, suvokiantys vienas viena, kitas – kita. Tiesa, dėl viso to jam tik prisideda dar vienas poreikis, kurio neturi kiti, – poreikis mokytis, matyti, studijuoti, medituoti, lavintis, taigi atsiranda noras turėti laisvo laiko; teisingai sako Voltaire’as: il n’est de vrais plaisirs qu’avec de vrais besoins[nėra tikro malonumo be tikrų poreikių];

banner