• Category Archives: Malda

… daugumos žmonių prigimtis bankrutavo; jie negali patenkinti savo pačių poreikių, jų troškimai visiškai neatitinka jų praktinių galimybių, todėl jie dieną ir naktį nepaliaujamai lankstosi ir maldauja. Mūsų namų ūkis elgetiškas; savo meną, profesiją, vedybas, savo religiją mes ne patys pasirenkame, mums juos parenka visuomenė. Mes esame salonų kareiviai, o nuožmios lemtingos kovos, kurioje gimsta tvirtybė, mes vengiame.

Skirk laiko mąstymui, tai – stiprybės šaltinis, skirk laiko maldai, tai – didžiausia jėga žemėje, skirk laiko juokui, tai – sielos muzika. Skirk laiko žaidimui, tai – amžinos jaunystės paslaptis, skirk laiko mylėti ir būti mylimam, tai – Dievo duota privilegija. Skirk laiko duoti. Diena per trumpa, kad būtum savanaudis. Skirk laiko skaitymui, tai – išminties fontanas, skirk laiko draugiškumui, tai – laimės kelias, skirk laiko darbui, tai – sėkmės kaina. Skirk laiko gailestingumui. Tai – raktas į Dangų.

Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, – ne tas pasaulis, kuriame gyvame šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo. Žmogus negali dukart nusimaudyti toje pačioje upėje, pasakė Heraklitas. Vieni šliaužioja keliais, kiti jodinėja ir važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto karveliais, skrisdami lėktuvais. Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio galą.

Visi puikiai mokame skleisti dvasinę miglą, kuri uždengia mūsų žvilgsnį, bet jeigu paieškosime įrodymų ir juos ištirsime, labai aiškiai pamatysime, kas negerai – draugystė, nesumokėta skola ar netinkamas nusistatymas. Nėra prasmės melstis, jei negyvename, kaip Dievo vaikai.

Maras buvo iš tokių itin gabių mokinių, kurie nepaisant gabumų, mokytojams visais laikais yra nemieli ir tikra našta, nes jų talentas yra ne iš dirvos dygusi ir iš vidaus augusi pamatuota organinė galia, ne subtili taurinanti geros prigimties, doro kraujo ir doro būdo stigma, o nelyginant kažkoks išoriškas, atsitiktinis, net uzurpuotas arba vogtas dalykas. Prasto būdo, bet didelio proto arba lakios vaizduotės mokinys būtinai įvaro mokytoją į keblią padėtį: jis privalo tokiam mokiniui perteikti žinių bei metodo paveldą ir paruošti jį dalyvavimui dvasios gyvenime – ir negali nejausti, jog tikroji, aukštesnioji jo pareiga būtų kaip tik apsaugoti mokslus ir menus nuo tų, kurie tiktai gabūs; juk ne mokytojas turi tarnauti mokiniui, o abu turi tarnauti dvasiai. Čia yra priežastis, kodėl mokytojai privengia arba tiesiog bijo kai kurių prašmatnių talentų; kiekvienas toksai mokinys iškreipia visą mokymo prasmę ir jos tarnaujamąją esmę. Jei mokinys sugeba tik prašmatnumu spindėti, bet ne tarnauti, tai kiekvienas jo reikalavimas reiškia iš esmės žalą tarnavimui, savotišką dvasios išdavystę. Kai kurių tautų istorijoje žinomi laiko tarpai, kada, giliai pažeidus dvasios tvarką, vadovaujančius bendruomenių, mokyklų, akademijų ir pačių valstybių postus plūste užplūdo tie, kurie buvo tiktai gabūs; visose vietose sėdėjo didžiai talentingi žmonės, kurie visi norėjo valdyti, bet nemokėjo tarnauti. Laiku pažinti tokios rūšies talentus, kol jie dar nėra užgrobę dvasinės veiklos pamatų, ir nepermaldaujamu kietumu nukreipti juos į nedvasinę veiklą, be abejo, dažnai būna labai sunku.

banner