• Category Archives: Likimas

Taigi gyventi – vadinasi, imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką. Todėl neįmanoma nurodyti bendros žmogaus gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Mūsų aptariamas „gyvenimas“ nėra kažkas miglota, šis gyvenimas kas kartą yra labai konkretus, jo keliami reikalavimai mums taip pat labai konkretūs. Kaip tik šis konkretumas ir nulemia žmogaus likimą. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu – nes aplinkybės nesikartoja, ir kas kartą žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veikti, taigi veiksmu formuoti savo likimą, kartais turi pasinaudoti proga ir realizuoti vertybių galimybes išgyvendamas, o kartais reikia tiesiog paklusti likimui. Tačiau kiekviena situacija visuomet yra vienintelė ir nepakartojama, visuomet yra tik vienintelis – teisingas – „atsakymas“ į joje glūdintį klausimą.

Taikos mene nėra puolimo. Pasaulyje tiek blogio ir netvarkos todėl, kad žmonės užmiršo, jog viskas kilę iš vieno šaltinio. Sugrįžkime prie pradžios šaltinio ir palikime visas egoistines mintis, tuščius troškimus ir pyktį. Kai tu artimuose žmonėse pradedi ieškoti "gero" ir "blogo", tavo širdyje atsiveria praraja ir į ją įsiveržia neigiamos mintys. Kitų žmonių bandymas, kritikavimas ar varžymasis su jais silpnina tave ir žlugdo.

Žmogus silpnas, todėl visada bando nuo savęs nuslėpti didžiąją Mirties tiesą. Jis nesuvokia, jog tiktai ji skatina gyvenime atlikti pačius didžiausius darbus. Žmogus bijo nuklysti į tamsą, jį siaubingai gąsdina nežinomybė, ir tą baimę įmanoma įveikti tik nepamirštant, kad jo dienos suskaičiuotos. Žmogus nesupranta, jog, susitaikęs su Mirtimi, sugebėtų ryžtis didesniems darbams, pasiekti nepalyginamai didesnių pergalių savo kasdieninėje kovoje, nes neturi ko prarasti – Mirtis neišvengiama … Vis dėlto, kai išeina kalba apie Mirtį, mes negalime nusikratyti senų prietarų, nes nesuvokiame, jog tai dar viena Agapės apraiška.

Plačiąja prasme sąmonę galima apibūdinti kaip patyrimą – tavo pojūčių, minčių, jausmų, prisiminimų, fantazijų visumą bet kuriuo laiko momentu. Psichologija gali sėkmingai tyrinėti sąmonės turinį, apibūdinti jos funkcijas ir jom atlikti būtinas savybes bei nurodyti sąmonės egzistavimo sąlygas – gali pasakyti, kas patiriama, kaip patiriama, kokiu tikslu patiriama ir kokios būtinos patyrimo sąlygos. tačiau psichologija nedaug ką gali pasakyti apie tai, kas patiria, kas yra tas "stebėtojas", patirties subjektas.

Jausmų impulsai yra tai, ką paprastai žmonės vadina emocijomis. Emocijos būna dviejų rūšių: natūralios, arba amžinos, taip pat dirbtinės, arba prigimties deformuotos. Meilė natūrali, ji ateina iš pažinimo ir jai būdinga išlikti evoliucijos raidoje. Neapykanta – tai prigimties iškreipta meilė, arba nemokšiškumo pagimdyta reakcija. Taip matome, kad narsa amžina, o baimė – prigimties iškreiptas narsumas. Gailestingumas amžinas, o apgailestavimas, antipatija, pasišlykštėjimas ir t. t. – tai prigimties deformacijos. Tos, kurios yra amžinos – meilė, narsa, gailestingumas, teisingi ir kilnūs siekiai, – yra Būties Dėsniai, o visa kita – tai, kas prieštarauja Būties Dėsniams.

Juk turėti iš prigimties tiek, kad galėtum patogiai gyventi vienas, be šeimos, visai nepriklausomas, t. y. be privalomo darbo yra neįkainojama vertybė, nes turtas – tai garantas, sauga nuo žmogaus gyvenimui būdingų ir negandų, išsivadavimas iš visuotinio jungo, tos natūralios žemės vaiko dalios. Tik tokio palankaus likimo atveju esi gimęs laisvas, tik tokiomis aplinkybėmis iš tikrųjų esi sui juris, savo laiko ir jėgų šeimininkas, galįs kiekvieną rytą pasakyti: "Ši diena yra mano." … Tačiau didžiausią vertę paveldėtas turtas įgyja tada, kai jis atitenka tam, kuris apdovanotas aukštesnėmis dvasios galiomis ir siekia tikslų, neturinčių nieko bendra su turtėjimu: savo skolą jis atlygins žmonijai šimteriopai darydamas ir kurdamas tai, ko niekas kitas neįstangia ir kas visiems išeina į naudą ar net teikia garbę.

Tiktai kliūtis nugalėdami mes įgyjame tikros jėgos. Įtempimas kūno ir dvasios, kuris reikalingas veiksmui atlikti, sunkus darbas, pakartotinis galvojimas ir apgalvojimas, – visa tai padaro žmogų stiprų, žmogų, kuris pasiekia tikslą.

banner