Kultūra - Citatos, Mintys, Posakiai


Ir mūsų siela, ir kūnas sudaryti iš atskirų elementų, kurie egzistavo dar mūsų protėviuose. Tai, kas „nauja“ individualioje sieloje, tėra be galo įvairi senųjų sudedamųjų elementų rekombinacija. Todėl ir kūnas, ir siela pasižymi istoriniu charakteriu ir neranda sau tinkamos vietos jokiuose naujuose, tik ką atsiradusiuose dalykuose. Kitaip tariant, mūsų paveldėti bruožai ne visai jaukiai jaučiasi tokiose situacijose. Mes dar toli gražu neatsikratėme viduramžių, antikos ir primityvumo, kaip to norėtų mūsų psichė. Vietoj to, mes įkritome į pažangos srautą, kuris mus tuo smarkiau neša į ateitį, kuo labiau mes atitrūkstame nuo savo šaknų. Tačiau išsiveržę iš savo praeities, paprastai ją sunaikiname, ir nebelieka nieko, kas mus sustabdytu. Kaip tik šis ryšio su praeitimi praradimas, neturėjimas savo šaknų pagimdė „nepasitenkinimą kultūra“ ir sukėlė tokį skubėjimą, kad gyvenama daugiau ateitimi ir jos chimeriškais auksinio amžiaus pažadais negu dabartimi, kurios mūsų genetinis pagrindas dar nespėjo pasivyti. Nesuvaldomai metamės į tai, kas nauja, spiriami vis didėjančio nepakankamumo, nepasitenkinimo ir neramumo jausmo. Gyvename ne tuo, ką turime, o tuo kas mums žadama ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje, kur laukiama tikrojo saulės patekėjimo. Nenorime pripažinti, kad kiekvienas geras dalykas turi savo kainą.

Tauta – tai istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, istoriją ir papročius. Priklausymas tam tikrai bendrijai suteikia psichologinį saugumą … Tautos susiformuoja istoriškai, kurdamos bendrą dvasinę ir materialinę kultūrą tam tikroje, apibrėžtoje geografinėje erdvėje.

Sugebėjimas protingai leisti laisvą laiką yra aukščiausia asmeninės kultūros apraiška.

Reikia kartą ir visam laikui suprasti, kad nekultūringa žmonių akivaizdoje vartyti savo nešvarius baltinius, kad tai rodo ištvermės stoką, nepagarbą aplinkai, egoizmą, palaidumą, blogą įprotį. Reikia kartą ir visam laikui atsisakyti verkšlenimo ir apsispjaudymo.

2005 m. spalio 15 d. jis gyrė Japoniją, turinčią vieną kultūrą, vieną civilizaciją, vieną kalbą ir vieną etninę grupę ir pabrėžė, kad "kitos tokios šalies nėra".

Štai kaip čia gyvena žmonės: didelės namų pavidalo dėžės apsiginti nuo "lietaus" ir "sniego" su šonuose iškirstomis skylėmis, pro kurias jie žiūri į lauką. Jie laksto aplink, įlindę į mažesnes, spalvotas dėžutes su keturiais ratais kampuose. Šita dėžučių kultūra jiems reikalinga todėl, kad kiekvienas iš jų suvokia uždarytą dėžutėje, vadinamoje "kūnu": kojos, rankos, pirštai judinti pieštukams ir įrankiams, kalba, nes jie nebemoka bendrauti, akys, nes nebemoka matyti. Keista mažytė planeta. Pasiilgau tavęs.

Svarbus kultūros psichologijos teiginys sako, kad kiekviena kultūra ugdo ypatingą kompetenciją tam tikrais žmogiškosios būties klausimais, tačiau nė viena kultūra negali būti kompetetinga visose srityse.

Jeigu paauglystėje žmogus neišsiugdė dorovinės kultūros pagrindų, tai vėliau šito trūkumo niekad neatitaisys.

Rašytojas yra ir bene aktyviausias nacionalinės kultūros sargas, savotiškai transformuojantis kultūrinį palikimą į dabartį ir į ateitį.

… kiekvienas protingas veiksmas, kuriuo siekiama padaryti galą kultūrai, kaip žinome, ją tik prikelia naujam gyvenimui.

Skaitymas – didelis malonumas kultūringam žmogui.

Lyginamoji ir hermeneutinė tradicija, nustatanti dievų vardų atitikmenis skirtingose kultūrose, atsirado senojoje šumerų-akadų civilizacijoje. Ši kosmopolitinės metafizikos tradicija grindžiama dar vadinamojo Bronzos amžiaus laikais visuotinai priimta idėja, kad, dieviškosios esmės požiūriu, religija yra viena. Tačiau skirtingos civilizacijos ir kultūros tuos pačius dievus vadina skirtingais vardais. Esama sakralinių sklaidmenų ir teofanijų įvairovės, slepiančios pamatinių pradmenų vienybę bei homogenišką esmę. Todėl vieną teologinę sistemą visada galima perteikti kitos teologinės sistemos terminais. Vertimas yra įmanomas ir natūralus dalykas, nepaisant kiekvienai atskirai religijai būdingų ypatumų, sudarančių jos originalų ir nepakartojamą charakterį.

… kultūra yra paslapties, suviliojimo, iniciacijos ir ribotų bei labai ritualizuotų mainų vieta.

Šiuolaikiniai kultūros aparatai visiškai atgyvenę! … Švietimas turi būti radikaliai reorganizuotas! Mūsų mokslas mus luošina ir daro iš mūsų tamsuolius!

Prastai išauklėto žmogaus drąsa virsta šiurkštumu, mokytumas – pedantiškumu, sąmojingumas – juokdaryste, paprastumas – nekultūringumu, geranoriškumas – meilikavimu.

Tuo ir didingas mūsų laikas, kad iš ilgaamžės žmonijos kultūros pasiima visa, kas vertingiausia. Tų amžių migloje žėrinčių vertybių jis nelaidoja po dulkėta užmaršties skraiste.

Plačiai apibendrinus galima teigti, jog šiandien mes gyvename tekstocentristinės kultūros pasaulyje. Tai reiškia, kad kiekviena kultūrinė iniciatyva realiai save reprezentuoja tik teksto pavidalu. Kultūra galutinai legitimuojama, kai ji pateikiama ir užfiksuojama kaip tekstas tarp kitų tekstų. Labiausiai vykusiu laikomas toks tekstas, kuris susilaukia daugiausiai tokių pat tekstinių atsiliepimų, nuorodų bei komentarų. Tekstas gyvena kaip savo paties aidas, kaip besidauginančios citatos, interpretacijos ir kritinės pastabos … Tai, kad visa šiuolaikinė kultūra yra tekstocentristinė, kad kritinės intencijos visiškai sutekstinamos,kad politinė valia įkūnijama tik spaustuvių produkcijoje, – visa tai irgi parodo tam tikrą civilizacijos sulaukėjimo ir impotentiškos degradacijos lygį. Žodžiai, žodžiai, žodžiai…

Bažnyčia ir mūsų kultūra kaip visuma, nustūmusi užmarštin dievus – Paną, Dionisą, Hermį, Laukinį Žmogų – kalbančius apie vyriškos lytinės galios dieviškumą, iš mūsų, kaip vyrų, atėmė tikrai daug. Viduramžiška Vakarų vaizduotė neperkėlė Žvėrių Valdovo ar Laukinio Žmogaus į puikiai sudėtą Šivą ar Dionisą, o vyrų erotinė energija neteko savo gebėjimo pakilti, muzikos terminais tariant, į kitą oktavą.

Išauklėti kultūringą žmogų padeda dvi jėgos: menas ir mokslas. Abi šios jėgos susijungia knygose.

Gyvename kultūroje, kurioje nenorima matyti mirties, baigtinumo, kurioje siekiama išlikti amžinai jaunais ir sveikais. Tačiau žmonės miršta, praradimai lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą, o juos – sunkūs ir prieštaringi jausmai – sielvartas, liūdesys, pyktis, širdgėla, dvasinis skausmas, nerimas, įtampa, baimė. Šiems jausmams išreikšti ir priimti mūsų kultūroje liko labai mažai erdvės. Mažėja papročių, ritualų, kuriais buvo galima remtis išgyvenant netektis. Žmonės vis dažniau pakeičia (slopina) jausmus daiktiniais santykiais, maistu, vaistais. Taip jausmai tampa neišgyvenami, ir įvykus netektims sukelia itin skaudžius padarinius – ligas, sutrikusius santykius, savasties praradimą, uždaro ateities perspektyvos matymą.

Žmonės elgiasi blogai tik tada, kai jiems kas kelia grėsmę … o būtent tai ir daro mūsų kultūra. Tai daro mūsų ekonominė sistema. Mūsų sistemoje netgi turintys darbą jaučia grėsmę, nes bet kada gali jį prarasti. O kai junti grėsmę, imi rūpintis tik savimi. Paverti pinigus dievu. Tai irgi mūsų kultūros dalis.

Kaip tobulinama kultūra? Koks yra devianto daromas teigiamas poveikis? Žinome, kad kultūra negali žengti į priekį ar tobulėti be deviantų. Kodėl jų niekas netyrinėja rimčiau? Kodėl jie paprastai laikomi patologiniais? Kodėl ne sveikais?

Tamsioji vyrų giminės pusė labai akivaizdi. Tai ji negailestingai alina mūsų žemės išteklius, nuvertina ir žemina moteris, pradeda karus ir kitokius konfliktus. Tai – nepaneigiama. Tai paveldimas apsėdimas, tačiau negalima neigti ir kultūros bei aplinkos įtakos. Mes susikūrėme ydingus mitus, kurie neigia vyriškų jausmų gylį, atiduoda vyrams dangų, o ne žemę, moko paklusti blogio jėgoms, trukdo subręsti ir pagaliau įkalina juos drauge su moterimis industrinėje visuomenėje, kurioje nebeįmanomas nei patriarchatas, nei matriarchatas.

Be pinigų ir turto kuo geriausiai pažinsi visus kitus: draugus, mylimuosius, kolegas, visuomenę, kurioje gyvename, tikrąją kultūrinių principų, kuriais mes vadovavomės vertę.

… šiandienę art sistemą mes laikome didžiulės politinės sistemos modeliu. Kultūra anaiptol nėra visuomenės antstatas: ji – vienas pagrindinių veikiančių valdžios mechanizmų, svarbus svertas valdant milijonų žmonių kūnus ir sąmones. Būtent kultūroje patikrinamos valdžios poveikio žmonių kūnams priemonės – tos priemonės, kurias vėliau bus galima pritaikyti kitose sferose. Ir visoje toje konfigūracijoje art sistema vaidina svarbiausią vaidmenį: jis truktūrizuoja, sugrupuoja, atsijoja, perkošia, surūšiuoja valdžios strategijas ir ideologijos elementus. Todėl kova prieš tarptautinę meno sistemą – tai kova prieš politinę sistemą. Nei daugiau, nei mažiau.


Populiariausios Citatos
  • Citata Nr. 4408 (4871)
    … dorybė būdinga tik apšviestai, mokytai, nuolatiniu lavinimu aukštybes pasiekusiai sielai. Mes ir gimstame tam, tačiau be šito. Net geriausieji prieš lavindamiesi turi polinkį į dorybę, bet ne dorybę.
    Seneka
  • Citata Nr. 3040 (2989)
    Džiaugiuosi, kad nesu įsimylėjęs ir nesu patenkintas pasauliu. Man patinka būti viskuo nepatenkintam. Įsimylėję žmonės dažnai tampa irzlūs, pavojingi. Jie praranda teisingumo jausmą. Praranda humoro jausmą. Tampa nervingi, psichiškai nesveiki nuobodos. Jie net tampa žudikais.
    Charles Bukowski
  • Citata Nr. 3961 (2124)
    Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.
    Antanas Baranauskas
  • Citata Nr. 2391 (2079)
    Mūsų atmintis - tarsi gyva būtybė, turi savo charakterį, savo įgūdžius. Ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti - pasišaipyti iš mūsų: ji staiga atsisakys prisiminti formulę, kurią išmokote prieš valandą.
    Viktoras Pekelis
  • Citata Nr. 4077 (1852)
    Laimė – turėti didelę, mylinčią, rūpestingą šeimą kitame mieste.
    Džordžas Bernsas
  • Citata Nr. 3683 (1767)
    Žmogus, turėdamas vieną motyvą, nieko nedaro.
    Samuelis Teiloras Kolridžas
  • Citata Nr. 2983 (1720)
    Tolerancija – tai toks reiškinys, kai priklausomo elgesio arba prisirišimo objekto nuolatos norima arba norima vis daugiau, siekiant pasitenkinimo. Niekada nepakanka to, ką turi ar darai. Galima įsivaizduoti, kad tai maždaug toks pojūtis: „Jei tik galėčiau gauti šiek tiek daugiau, viskas būtų puiku“. Tačiau iš tiesų apie toleranciją žmogus paprastai nežino; ji būna užmaskuota.
    Džeraldas Gordonas Mėjus
  • Citata Nr. 3207 (1643)
    Prieš kiekvieną kuriantį veiksmą eina griaunantis.
    Pablo Pikaso
  • Autoriai (1586)
    [userlist role="author"]
    admin
  • Citata Nr. 1762 (1511)
    Myliu Tave labiau nei vakar, bet mažiau negu rytoj.
    Paulas Koelas
Avast Free Antivirus
Projekto progresas
Autoriai – 1363
Citatos – 5258

Sveiki , šiandien yra Šeštadienis, 2019/01/19
banner