Jausmas - Citatos, Mintys, Posakiai


Visa, kas parašyta, anksčiau ar vėliau pasiglemžia užmarštis. Visus raštus ir jų užgesimą stebi pasaulio dvasia ir juokiasi. Perskaičius kai kuriuos iš raštų mums yra gera nujausti jų prasmę. Prasmė, kuri nepasirodo visuose raštuose ir vis tiek slapčia juose gyvuoja, visada ta pati.

Žmogus, kuris iki galo nežino, kas jis yra, laikosi įsikabinęs vieno savo įvaizdžio, nes tas įvaizdis suteikia apibrėžtumo, priklausymo tam tikrai grupei ir saugumo jausmą.

Padėti kitam žmogui mus gali skatinti kelios asmenybės savybės. Visų pirma tai empatija – kaip žmogaus gebėjimas įsijausti į kito žmogaus emocinę būseną ir pažvelgti į situaciją to žmogaus akimis.

Žmogui blogiausia yra gyventi turint neigiamų jausmų kitų atžvilgiu … jei esate įniršęs, pirmiausia apnuodysite patys save.

Suvokti, įsijausti galima ir teisingai, ir iš karto, bet žmogumi tapti iš karto negalima, žmogų savyje reikia išugdyti.

Meile galima pajausti,bet nepamatyti

Tikras jausmas nedalomas: arba jis vientisas, arba jo nėra.

Ir mūsų siela, ir kūnas sudaryti iš atskirų elementų, kurie egzistavo dar mūsų protėviuose. Tai, kas „nauja“ individualioje sieloje, tėra be galo įvairi senųjų sudedamųjų elementų rekombinacija. Todėl ir kūnas, ir siela pasižymi istoriniu charakteriu ir neranda sau tinkamos vietos jokiuose naujuose, tik ką atsiradusiuose dalykuose. Kitaip tariant, mūsų paveldėti bruožai ne visai jaukiai jaučiasi tokiose situacijose. Mes dar toli gražu neatsikratėme viduramžių, antikos ir primityvumo, kaip to norėtų mūsų psichė. Vietoj to, mes įkritome į pažangos srautą, kuris mus tuo smarkiau neša į ateitį, kuo labiau mes atitrūkstame nuo savo šaknų. Tačiau išsiveržę iš savo praeities, paprastai ją sunaikiname, ir nebelieka nieko, kas mus sustabdytu. Kaip tik šis ryšio su praeitimi praradimas, neturėjimas savo šaknų pagimdė „nepasitenkinimą kultūra“ ir sukėlė tokį skubėjimą, kad gyvenama daugiau ateitimi ir jos chimeriškais auksinio amžiaus pažadais negu dabartimi, kurios mūsų genetinis pagrindas dar nespėjo pasivyti. Nesuvaldomai metamės į tai, kas nauja, spiriami vis didėjančio nepakankamumo, nepasitenkinimo ir neramumo jausmo. Gyvename ne tuo, ką turime, o tuo kas mums žadama ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje, kur laukiama tikrojo saulės patekėjimo. Nenorime pripažinti, kad kiekvienas geras dalykas turi savo kainą.

Ir mintyse, ir jausmuose, net nepaisant to, kad laikas yra realus, suprasti, kad laikas ne svarbiausias yra išminties vartai.

Žmogus valgo duoną, vaisius, daržoves, žuvį, daug ką… Jausmų sfera turi ne mažesnį įvairaus peno pasirinkimą kaip fizinė. Vienus jausmus galima palyginti su mėsinės gaminiais – kraujine dešra, kumpiu, kitus – su vynu, vaisiais, daržovėmis. Tačiau žmonės jausmų pasaulio nepažįsta, vartoja, kas papuola ir dėl to serga. Jie privalo žinoti, kad negalima vartoti nuodingų „produktų“, tokių, kaip pyktis, pagieža, pavydas ir ypač – pernelyg jausminga meilė, nes joje yra labai daug kenksmingų elementų.

Plačiąja prasme sąmonę galima apibūdinti kaip patyrimą – tavo pojūčių, minčių, jausmų, prisiminimų, fantazijų visumą bet kuriuo laiko momentu. Psichologija gali sėkmingai tyrinėti sąmonės turinį, apibūdinti jos funkcijas ir jom atlikti būtinas savybes bei nurodyti sąmonės egzistavimo sąlygas – gali pasakyti, kas patiriama, kaip patiriama, kokiu tikslu patiriama ir kokios būtinos patyrimo sąlygos. tačiau psichologija nedaug ką gali pasakyti apie tai, kas patiria, kas yra tas "stebėtojas", patirties subjektas.

Jausmų impulsai yra tai, ką paprastai žmonės vadina emocijomis. Emocijos būna dviejų rūšių: natūralios, arba amžinos, taip pat dirbtinės, arba prigimties deformuotos. Meilė natūrali, ji ateina iš pažinimo ir jai būdinga išlikti evoliucijos raidoje. Neapykanta – tai prigimties iškreipta meilė, arba nemokšiškumo pagimdyta reakcija. Taip matome, kad narsa amžina, o baimė – prigimties iškreiptas narsumas. Gailestingumas amžinas, o apgailestavimas, antipatija, pasišlykštėjimas ir t. t. – tai prigimties deformacijos. Tos, kurios yra amžinos – meilė, narsa, gailestingumas, teisingi ir kilnūs siekiai, – yra Būties Dėsniai, o visa kita – tai, kas prieštarauja Būties Dėsniams.

Aistrą pranoksta tikras jausmas.

… nė vienas jausmas – kaip, pavyzdžiui, meilė – nesensta drauge su kūnu. Jausmai – dalis man nepažįstamo pasaulio, tačiau tai pasaulis, kur nėra nei laiko, niu erdvės, nei ribų.

Kas kita – dvasinių jėgų kupinas žmogus: jis gyvena pakilų ir reikšmingą minčių gyvenimą; kai tik pasitaiko valandėlė laiko, jis visuomet veikia kažką rimtą ir įdomaus, pats yra tauriausių malonumų šaltinis. Išorinių paskatų jam teikia gamtos reiškiniai ir žmonių gyvenimo stebėjimas, taip pat įvairūs visų laikų ir kraštų žymių žmonių kūriniai, kuriais išties tik jis, atrodo, ir tegali kaip reikiant gėrėtis, juos suprasti ir jausti jų vertę. Taigi šios įžymybės tarsi jam tik ir gyveno, jam tik ir kūrė, visi kiti – vien atsitiktiniai klausytojai, suvokiantys vienas viena, kitas – kita. Tiesa, dėl viso to jam tik prisideda dar vienas poreikis, kurio neturi kiti, – poreikis mokytis, matyti, studijuoti, medituoti, lavintis, taigi atsiranda noras turėti laisvo laiko; teisingai sako Voltaire’as: il n’est de vrais plaisirs qu’avec de vrais besoins[nėra tikro malonumo be tikrų poreikių];

Tiek didžios kančios, tiek ir didūs džiaugsmai gali tapti samprotavimų pradžia. Viskas prasideda nuo jų. Tačiau neįmanoma įgyti šių jausmų ir išlaikyti juos visą laiką taip samprotaujant.

Rašyti nuostabiai – tai ir nuostabiai mąstyti, ir nuostabiai jausti, ir nuostabiai išreikšti, tai yra turėti ir protą, ir sielą, ir skonį.

Tiems, kuriems nesvetimas pykčio jausmas, nesvetimas ir meilės jausmas.

Žmonės, kurie nejaučia skausmo, retai pagalvoja, kad kiti jį gali jausti.

Išmokę aukotis kitiems, žmonės atsikrato menkavertiškumo, lengviau susibičiuliauja, sprendžia šeimos konfliktus. Reikia mokyti vaikus užjausti, nusišypsoti, atleisti.

Protas, valia ir jausmai – trys stygos, ir jos turi skambėti harmoningai.

Akcentas – kalbos siela, jis teikia jai ne tik jausmo, bet ir tikrumo.

… jausmai nesutramdomi kaip laukiniai žirgai, jiems tramdyti reikia išminties.

Kartais pastebime, kad žmogaus nekantrumo priežastis – nemokėjimas ramiai spręsti problemų. Matydami žmones, kurie nuolat juda, greitai supyksta ir susijaudina, galime drąsiai teigti, kad jie pasižymi stipriu menkavertiškumo jausmu.

Jausmai geri tuo, kad nuveda mus klystkeliais, o mokslas – kad nieko bendra su jausmais neturi.


Populiariausios Citatos
  • Citata Nr. 4408 (4883)
    … dorybė būdinga tik apšviestai, mokytai, nuolatiniu lavinimu aukštybes pasiekusiai sielai. Mes ir gimstame tam, tačiau be šito. Net geriausieji prieš lavindamiesi turi polinkį į dorybę, bet ne dorybę.
    Seneka
  • Citata Nr. 3040 (3022)
    Džiaugiuosi, kad nesu įsimylėjęs ir nesu patenkintas pasauliu. Man patinka būti viskuo nepatenkintam. Įsimylėję žmonės dažnai tampa irzlūs, pavojingi. Jie praranda teisingumo jausmą. Praranda humoro jausmą. Tampa nervingi, psichiškai nesveiki nuobodos. Jie net tampa žudikais.
    Charles Bukowski
  • Citata Nr. 3961 (2187)
    Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.
    Antanas Baranauskas
  • Citata Nr. 2391 (2090)
    Mūsų atmintis - tarsi gyva būtybė, turi savo charakterį, savo įgūdžius. Ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti - pasišaipyti iš mūsų: ji staiga atsisakys prisiminti formulę, kurią išmokote prieš valandą.
    Viktoras Pekelis
  • Citata Nr. 4077 (1881)
    Laimė – turėti didelę, mylinčią, rūpestingą šeimą kitame mieste.
    Džordžas Bernsas
  • Citata Nr. 3683 (1800)
    Žmogus, turėdamas vieną motyvą, nieko nedaro.
    Samuelis Teiloras Kolridžas
  • Autoriai (1780)
    [userlist role="author"]
    admin
  • Citata Nr. 2983 (1768)
    Tolerancija – tai toks reiškinys, kai priklausomo elgesio arba prisirišimo objekto nuolatos norima arba norima vis daugiau, siekiant pasitenkinimo. Niekada nepakanka to, ką turi ar darai. Galima įsivaizduoti, kad tai maždaug toks pojūtis: „Jei tik galėčiau gauti šiek tiek daugiau, viskas būtų puiku“. Tačiau iš tiesų apie toleranciją žmogus paprastai nežino; ji būna užmaskuota.
    Džeraldas Gordonas Mėjus
  • Citata Nr. 3207 (1658)
    Prieš kiekvieną kuriantį veiksmą eina griaunantis.
    Pablo Pikaso
  • Citata Nr. 1762 (1537)
    Myliu Tave labiau nei vakar, bet mažiau negu rytoj.
    Paulas Koelas
Avast Free Antivirus
Projekto progresas
Autoriai – 1363
Citatos – 5453

Sveiki , šiandien yra Pirmadienis, 2019/03/25
banner