• Category Archives: Jausmas

Kultūroje visuomet slypi galimybė išlaisvinti žmogų, padėti susigaudyti gyvenime, galimybė ugdyti skonį, distanciją, pasitikėjimą savimi ir kritiškumą. Kultūra yra žmogaus universalumas, lankstumas, atvirumas kaitai ir laisvei. Ji ugdo žmonių kūrybines galias, lavina skonių įvairovę. Dažniausiai tai yra net ir ne kažkoks konkretus rezultatas. Tai procesas, būsena, refleksija. Jei norite, tai – trūkumo jausmas.

[Per dėm racionalizuota sąmonė] … gimdo atsitiktinumo ir beprasmybės jausmą, o šis jausmas trukdo mums gyventi daugiaprasmį gyvenimą, būtiną egzistencijos pilnatvei. Gyvenimas tampa banalus ir nebeatspindi viso žmogaus. (…) Gyvenama lyg vaikštant apsiavus per ankštus batus. Amžinybės matas (…) mūsų gyvenime absoliučiai neegzistuoja.

… doras žmogus darbuojasi ir dėl draugų, ir dėl tėvynės, o jeigu reikia, net savo gyvybę atiduoda. Jis atsisakys ir turtų, ir garbingų vietų, ir apskritai tų gėrybių, dėl kurių žmonės kovoja, o sau pasiliks tik kilnumą. Jis verčiau sutiktų trumpai išgyventi stiprius džiaugsmus negu ilgai iš lėto jausti silpną malonumą; jis verčiau norėtų vienerius metus gyventi kilniai negu daugelį metų gyventi kaip pakliuvo, verčiau padaryti vieną kilnų, didingą darbą negu daugybę smulkių darbelių.

Ir mūsų siela, ir kūnas sudaryti iš atskirų elementų, kurie egzistavo dar mūsų protėviuose. Tai, kas „nauja“ individualioje sieloje, tėra be galo įvairi senųjų sudedamųjų elementų rekombinacija. Todėl ir kūnas, ir siela pasižymi istoriniu charakteriu ir neranda sau tinkamos vietos jokiuose naujuose, tik ką atsiradusiuose dalykuose. Kitaip tariant, mūsų paveldėti bruožai ne visai jaukiai jaučiasi tokiose situacijose. Mes dar toli gražu neatsikratėme viduramžių, antikos ir primityvumo, kaip to norėtų mūsų psichė. Vietoj to, mes įkritome į pažangos srautą, kuris mus tuo smarkiau neša į ateitį, kuo labiau mes atitrūkstame nuo savo šaknų. Tačiau išsiveržę iš savo praeities, paprastai ją sunaikiname, ir nebelieka nieko, kas mus sustabdytu. Kaip tik šis ryšio su praeitimi praradimas, neturėjimas savo šaknų pagimdė „nepasitenkinimą kultūra“ ir sukėlė tokį skubėjimą, kad gyvenama daugiau ateitimi ir jos chimeriškais auksinio amžiaus pažadais negu dabartimi, kurios mūsų genetinis pagrindas dar nespėjo pasivyti. Nesuvaldomai metamės į tai, kas nauja, spiriami vis didėjančio nepakankamumo, nepasitenkinimo ir neramumo jausmo. Gyvename ne tuo, ką turime, o tuo kas mums žadama ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje, kur laukiama tikrojo saulės patekėjimo. Nenorime pripažinti, kad kiekvienas geras dalykas turi savo kainą.

Žmogus valgo duoną, vaisius, daržoves, žuvį, daug ką… Jausmų sfera turi ne mažesnį įvairaus peno pasirinkimą kaip fizinė. Vienus jausmus galima palyginti su mėsinės gaminiais – kraujine dešra, kumpiu, kitus – su vynu, vaisiais, daržovėmis. Tačiau žmonės jausmų pasaulio nepažįsta, vartoja, kas papuola ir dėl to serga. Jie privalo žinoti, kad negalima vartoti nuodingų „produktų“, tokių, kaip pyktis, pagieža, pavydas ir ypač – pernelyg jausminga meilė, nes joje yra labai daug kenksmingų elementų.

Plačiąja prasme sąmonę galima apibūdinti kaip patyrimą – tavo pojūčių, minčių, jausmų, prisiminimų, fantazijų visumą bet kuriuo laiko momentu. Psichologija gali sėkmingai tyrinėti sąmonės turinį, apibūdinti jos funkcijas ir jom atlikti būtinas savybes bei nurodyti sąmonės egzistavimo sąlygas – gali pasakyti, kas patiriama, kaip patiriama, kokiu tikslu patiriama ir kokios būtinos patyrimo sąlygos. tačiau psichologija nedaug ką gali pasakyti apie tai, kas patiria, kas yra tas "stebėtojas", patirties subjektas.

Jausmų impulsai yra tai, ką paprastai žmonės vadina emocijomis. Emocijos būna dviejų rūšių: natūralios, arba amžinos, taip pat dirbtinės, arba prigimties deformuotos. Meilė natūrali, ji ateina iš pažinimo ir jai būdinga išlikti evoliucijos raidoje. Neapykanta – tai prigimties iškreipta meilė, arba nemokšiškumo pagimdyta reakcija. Taip matome, kad narsa amžina, o baimė – prigimties iškreiptas narsumas. Gailestingumas amžinas, o apgailestavimas, antipatija, pasišlykštėjimas ir t. t. – tai prigimties deformacijos. Tos, kurios yra amžinos – meilė, narsa, gailestingumas, teisingi ir kilnūs siekiai, – yra Būties Dėsniai, o visa kita – tai, kas prieštarauja Būties Dėsniams.

Kas kita – dvasinių jėgų kupinas žmogus: jis gyvena pakilų ir reikšmingą minčių gyvenimą; kai tik pasitaiko valandėlė laiko, jis visuomet veikia kažką rimtą ir įdomaus, pats yra tauriausių malonumų šaltinis. Išorinių paskatų jam teikia gamtos reiškiniai ir žmonių gyvenimo stebėjimas, taip pat įvairūs visų laikų ir kraštų žymių žmonių kūriniai, kuriais išties tik jis, atrodo, ir tegali kaip reikiant gėrėtis, juos suprasti ir jausti jų vertę. Taigi šios įžymybės tarsi jam tik ir gyveno, jam tik ir kūrė, visi kiti – vien atsitiktiniai klausytojai, suvokiantys vienas viena, kitas – kita. Tiesa, dėl viso to jam tik prisideda dar vienas poreikis, kurio neturi kiti, – poreikis mokytis, matyti, studijuoti, medituoti, lavintis, taigi atsiranda noras turėti laisvo laiko; teisingai sako Voltaire’as: il n’est de vrais plaisirs qu’avec de vrais besoins[nėra tikro malonumo be tikrų poreikių];

banner