• Category Archives: Gyvybė

Vyro ir žmonos draugystė kyla iš prigimties. Mat žmogus iš prigimties labiau yra linkęs gyventi dviese negu valstybinėje bendrijoje – tuo labiau kad šeima yra pirmesnė ir būtinesnė negu valstybė, o gimdyti vaikus būdinga visiems gyvūnams. Tačiau kiti gyvūnai poruojasi tik tam, kad atsivestų palikuonių, o žmonės gyvena bendrai ne tik tam, kad gimdytų vaikus, bet ir kad tenkintų kitus kasdieninio gyvenimo poreikius. Čia jau iš karto yra darbo pasidalijimas: vyro darbai kitokie negu moters. Todėl suėję į draugę jie vienas kitam padeda. Taigi šita draugystė teikia ir naudą, ir malonumą, o jei abu [ir vyras, ir žmona] geri, tai draugystė grindžiama dar ir dorybe. Ir vienas, ir kitas turi savo dorybę, ir tuo jie džiaugiasi. Vaikai juos tvirtai susieja. Todėl bevaikiai sutuoktiniai pasidaro vienas kitam svetimi. Juk vaikai yra abiejų bendras turtas – jie ir palaiko tą ryšį. O atsakyti, kaip sugyventi vyrui su žmona ir apskritai draugui su draugu, – tai tas pat kaip atsakyti, kaip įgyvendinti teisingumą. Juk ne tas pats teisingumas bus draugo santykiuose su draugu arba su svetimu, arba su bičiuliu, arba su mokyklos draugu

[Per dėm racionalizuota sąmonė] … gimdo atsitiktinumo ir beprasmybės jausmą, o šis jausmas trukdo mums gyventi daugiaprasmį gyvenimą, būtiną egzistencijos pilnatvei. Gyvenimas tampa banalus ir nebeatspindi viso žmogaus. (…) Gyvenama lyg vaikštant apsiavus per ankštus batus. Amžinybės matas (…) mūsų gyvenime absoliučiai neegzistuoja.

… doras žmogus darbuojasi ir dėl draugų, ir dėl tėvynės, o jeigu reikia, net savo gyvybę atiduoda. Jis atsisakys ir turtų, ir garbingų vietų, ir apskritai tų gėrybių, dėl kurių žmonės kovoja, o sau pasiliks tik kilnumą. Jis verčiau sutiktų trumpai išgyventi stiprius džiaugsmus negu ilgai iš lėto jausti silpną malonumą; jis verčiau norėtų vienerius metus gyventi kilniai negu daugelį metų gyventi kaip pakliuvo, verčiau padaryti vieną kilnų, didingą darbą negu daugybę smulkių darbelių.

Taigi gyventi – vadinasi, imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką. Todėl neįmanoma nurodyti bendros žmogaus gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Mūsų aptariamas „gyvenimas“ nėra kažkas miglota, šis gyvenimas kas kartą yra labai konkretus, jo keliami reikalavimai mums taip pat labai konkretūs. Kaip tik šis konkretumas ir nulemia žmogaus likimą. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu – nes aplinkybės nesikartoja, ir kas kartą žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veikti, taigi veiksmu formuoti savo likimą, kartais turi pasinaudoti proga ir realizuoti vertybių galimybes išgyvendamas, o kartais reikia tiesiog paklusti likimui. Tačiau kiekviena situacija visuomet yra vienintelė ir nepakartojama, visuomet yra tik vienintelis – teisingas – „atsakymas“ į joje glūdintį klausimą.

Jis galėtų pasakyti, jog mato šviesos tašką, ji patikėtų, ir jiedu vėl susitiktų šiame gyvenime. Netgi tuo atveju, jeigu pabėgtų pasipiktinusi, apsipylusi ašaromis, vis viena galų gale sugrįžtų, nes jis sakė tiesą: jiedu abu negalėjo gyventi vienas be kito. Tokia buvo Abiejų Pusių išmintis: viena Pusė visada atpažindavo kitą.

Kiekviena karta tariasi esanti visai kitokia, negu ankstyvesnioji, bet pagaliau pasirodo, kad ji lygiai tokia pati. Žiūrėdamas į savo gyvenimą dabar matau dažnai klydęs. Taip ir tau bus, kai sulauksi mano metų. Tačiau vis tiek – gyvenk ir klysk. Tai ir yra gyvenimas. Negalvok, kad esi tobulas – tai neįmanoma. Ugdyk tvirtą būdą, kad, atėjus bandymų dienoms, – jų neišvengsi, – galėtum jas vyriškai sutikti. Nesiduok suviliojamas banalių tiesų ir skambių, bet nerealių teorijų. Pakeliauk, pasidairyk po pasaulį, išmok pažinti žmones, pasirink kokį nors darbą, kuris tave traukia, įsimylėk, o jeigu reikia, tai ir pakvailiok, – bet visa tai daryk nuoširdžiai. Svarbiausia – gyventi nuoširdžiai, taip, kad pajustum gyvenimo skonį. Galimas daiktas, kad pasibaigus šiam, mūsų laukia dar ne vienas gyvenimas: jeigu šį gyvenimą nugyvensi viską iš jo paimdamas, tai būsi nusipelnęs kito gyvenimo, jei jis ateis.

Šiuolaikiniame gyvenime beveik visiškai nepaisoma laisvalaikio naudos. Mes giriamės turį trumpą darbo dieną ir savaitę, tačiau laisvu laiku nenuveikiame nieko, kuo galėtume iš tikrųjų didžiuotis. Žmonės, kuriems nereikia dirbti, beveik visuomet įsitraukia į alkoholizmą, narkotikus, lošimą ir stebėjimą, kaip kiti gyvena sunkų ir pavojingą gyvenimą. Ne išimtis ir mes patys. Dėl televizijos milijonai amerikiečių gyvena jaudinantį ir pavojingą kitų žmonių gyvenimą. Daugelis valstijų įteisino lošimus ir pačios rengia loterijas. Suvartojama vis daugiau alkoholio ir narkotikų. Galima šitaip nugyventi gyvenimą ir nė trupučio nepasikeisti. Toks laisvo laiko panaudojimas susijęs su tam tikrais pirminiais elgesio procesais, tačiau kitoje aplinkoje tie patys procesai padeda žmonėms atskleisti visus savo gebėjimus ir galimybes.

banner