• Category Archives: Garbė

O pagal ką iš esmės atpažįstame vykėlį! Kad vykęs žmogus malonus mūsų jutimams: kad išdrožtas iš sykiu ir tvirto, ir švelnaus, ir kvapnaus medžio. Jam skanu tik tai, kas jam tinka; vos tik peržengus tinkamumo ribą, jis prarandą malonumą, ūpą. Jis atspėja vaistus nuo visų kenksmų, piktus atsitiktinumus pakreipia savo naudai; kas jo nepražudo, tik sustiprina jį. Iš viso, ką mato, girdi, patiria, jis instinktyviai kaupia savo sumą – jis yra pasirinkimo principas, jam daug kas yra nesvarbu. Jis visada savoj draugijoj, ar bendraudamas su knygomis, su žmonėmis, ar su kraštovaizdžiais: pasirinkdamas, prisiliesdamas, pasitikėdamas jis daro garbę… Į bet kokius dirgesius jis reaguoja lėtai, su neskuba, išugdyta ilgo atsargumo ir priverstinio išdidumo, – tikrindamas jis prisileidžia dirgiklį ir nė neketina eiti o pasitikti. Jis netiki nei „nelaime“, nei „kalte“: visada susidoroja, su savimi, su kitais, jis geba užmiršti, – yra toks stiprus, kad visa jam turi išeiti į gera.

Juk turėti iš prigimties tiek, kad galėtum patogiai gyventi vienas, be šeimos, visai nepriklausomas, t. y. be privalomo darbo yra neįkainojama vertybė, nes turtas – tai garantas, sauga nuo žmogaus gyvenimui būdingų ir negandų, išsivadavimas iš visuotinio jungo, tos natūralios žemės vaiko dalios. Tik tokio palankaus likimo atveju esi gimęs laisvas, tik tokiomis aplinkybėmis iš tikrųjų esi sui juris, savo laiko ir jėgų šeimininkas, galįs kiekvieną rytą pasakyti: "Ši diena yra mano." … Tačiau didžiausią vertę paveldėtas turtas įgyja tada, kai jis atitenka tam, kuris apdovanotas aukštesnėmis dvasios galiomis ir siekia tikslų, neturinčių nieko bendra su turtėjimu: savo skolą jis atlygins žmonijai šimteriopai darydamas ir kurdamas tai, ko niekas kitas neįstangia ir kas visiems išeina į naudą ar net teikia garbę.

Aistros nudegina panašiai kaip liepsnos. Bet vos šmėkštels mintis apie ligą, ir dvasia taps panaši į šaltus pelenus. Svajonės apie garbę ir apdovanojimus saldžios kaip medus. Bet užtenka pagalvoti apie mirtį, ir jos pasirodys beskonės kaip vaškas. Todėl tas, kuris graužiasi dėl mirties ir galvoja apie ligas, įstengs atmesti iliuzijas ir amžinai atsimins apie teisingą kelią.

Milijonai sudeda savo laisvę, savo garbę ir savo sąžinę po juos pasotinusių žmonių kojomis. Jie pasidaro ramūs ir laimingi. Tačiau tuo pačiu jie išsižada aukštesnio gyvenimo, išsižada teisybės alkio, kuris vienintelis padaro žmogų laisvą ir kuris vienintelis jį iškelia viršum gyvulio.

Chuanas man gal buvo per daug nuolaidus. Kaip dresuojamas šuo. Aišku, gerai, kai šuo paklūsta, tačiau juk negali iš tikrųjų gerbti šuns, kuris visada tavęs klauso. Tau norisi šuns, kuris retkarčiais peršoka tvorą arba be tavo leidimo krimsteli laiškanešiui; norisi nepamiršti, jog turi paklusnų, bet ir laukinį žvėrį, ne kokį šliužą. Vyras turi būti pakankamai stiprus, kad galėtų plikomis rankomis tave užplumpinti.

banner