• Category Archives: Gamta

Jūs sakote, kad mokslas mus išgelbės. Aš sakau, kad mokslas mus sunaikino. Nuo Galilėjaus dienų bažnyčia stengėsi sulėtinti negailestingą mokslo žygiavimą pirmyn, kartais klaidingomis priemonėmis, tačiau visuomet geranoriškais motyvais. Vis dėlto mokslo pagundos buvo per didelės, kad žmogus būtų pajėgęs joms atsispirti. Aš jus raginu – apsižvalgykite aplinkui. Mokslo pažadai nėra ištesėti. Pažadai užtikrinti mūsų gyvenimo efektyvumą ir paprastumą pavirto ne kuo kitu kaip nesibaigiančia tarša bei chaosu. Mes esame susiskaldžiusi ir susipriešinusi gyvosios gamtos rūšis Rūšis žengianti susinaikinimo keliu.

Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė. Norint ją sunaikinti, nereikia apsiginkluoti visai visatai: garų, vandens lašo pakanka jam užmušti. Bet net jei visata jį sunaikintų, žmogus vis tiek būtų kilnesnis už tai, kas jį žudo, nes jis žino, kad miršta, ir žino, kad visata pranašesnė už jį, o visata nežino nieko.

Poilsiaudamas žmogus persikelia į žmonijos laisvės būseną, kuri išsipildys kada nors ateityje. Žmogaus santykis su gamta ir su kitais žmonėmis yra paremtas harmonija, santarve ir neliečiamumu. Darbas simbolizuoja konfliktą ir disharmoniją; poilsis reiškia kilnumą, santarvę ir laisvę.

Gamtoje viskas nukreipta į vienybę. Gamtos evoliucija įrodo, jog procesas, kai pasaulis virsta mažu visuotiniu kaimu, neatsitiktinis. Tai natūralus civilizacijos vystymosi bendros harmonijos link etapas. Galiausiai susiformuos viena sistema, kurios visos dalys, bendradarbiaudamos dėl bendrų interesų, bus susiję tarpusavyje. Taip teigia biologė Elizabet Satoris, Pasaulio išminčių tarybos narė. Tokijo simpoziumo paskaitoje ji aiškino, kad kiekvieną evoliucijos procesą sudaro individualizacijos, konfliktų ir konkurencijos etapai, kol galiausiai individai susivienija į bendrą harmoningą sistemą.

Kas kita – dvasinių jėgų kupinas žmogus: jis gyvena pakilų ir reikšmingą minčių gyvenimą; kai tik pasitaiko valandėlė laiko, jis visuomet veikia kažką rimtą ir įdomaus, pats yra tauriausių malonumų šaltinis. Išorinių paskatų jam teikia gamtos reiškiniai ir žmonių gyvenimo stebėjimas, taip pat įvairūs visų laikų ir kraštų žymių žmonių kūriniai, kuriais išties tik jis, atrodo, ir tegali kaip reikiant gėrėtis, juos suprasti ir jausti jų vertę. Taigi šios įžymybės tarsi jam tik ir gyveno, jam tik ir kūrė, visi kiti – vien atsitiktiniai klausytojai, suvokiantys vienas viena, kitas – kita. Tiesa, dėl viso to jam tik prisideda dar vienas poreikis, kurio neturi kiti, – poreikis mokytis, matyti, studijuoti, medituoti, lavintis, taigi atsiranda noras turėti laisvo laiko; teisingai sako Voltaire’as: il n’est de vrais plaisirs qu’avec de vrais besoins[nėra tikro malonumo be tikrų poreikių];

Gamtoje vyksta daiktų metamorfozės į aukštesnes organiškas formas, o kintančios daiktų esmės linkusios virsti melodijomis. Visi daiktai turi savo demoną, arba dvasią. Kiekvieno daikto formą atspindi akies tinklainė, o jo dvasia atsispindi muzikoje. Jūra, kalnų virtinė, Niagara, kiekviena gėlių lysvė visuomet buvo ir liks pasaulio muzikos fone melodijomis, kurios sklaidosi tarsi kvapai erdvėje, ir jautrios klausos žmogus, tuos garsus atpažinęs, stengsis užrašyti kiekvieną natą, nė vienos iš jų nesumenkindamas ir neiškreipdamas.

banner