Citatos, Mintys, Posakiai
… ir ne tie eilėraščiai gražiausi, kuriuose iš tikrųjų stengiamasi suteikti pavidalą kokiam nors pamokymui ar išminties grūdinimui, o tie, kuriuose atsispindi poeto nuotaika, jo širdies turtingumas, jo dora ir žmonių meilė, jo nuostabus biurgerio charakteris.
Mat skirtingi charakteriai lemia skirtingus pomėgius, o šių nepanašumas bičiulius išskiria. Tad […] geri žmonės negali bičiuliautis su nedorėliais, o šie – su geraisiais, kaip tik dėl didžiausio skirtumo tarp vienų ir kitų būdo bei pomėgių.
Charakteris negalį vystytis ramiai ir tyliai. Tik per bandymus ir kančios patirtį mes galime savo sielą sustiprinti, įkvėpti ambiciją ir pasiekti pasiekimų.
Talentas bręsta tyloje, charakteris grūdinasi gyvenimo audrose.
Žmogus palieka pėdsaką gyvenime tik valdydamas savo charakterį arba bent jau tuo rūpindamasis.
Niekas taip neparodo charakterio kaip geras elgesys ginčijantis, jei ginčo negalima išvengti.
Nėra nieko pavojingesnio už žmogų be charakterio.
Charakteris – tai galutinai susiformavusi valia.
Pernelyg prašmatnus stilius užtemdo ir charakterius, ir mintis.
Pasėję poelgį, nupjausite įprotį, pasėję įprotį, nupjausite charakterį, pasėję charakterį, nupjausite likimą.
Tik silpnuosius sutramdo ir prislegia nesėkmės; didieji charakteriai jų nepaiso.
Nėra žmogaus, turinčio tiek itin blogų polinkių, kad dėl jų negalėtų pakeisti savo „įgimto temperamento“ įsigytu charakteriu.
Charakteris – didžiausias žmogaus sugebėjimų gausintojas.
Žmogaus, kurio charakteryje nėra ryžtingumo, negalima vadinti priklausančiu sau pačiam… Jis priklauso bet kam, galinčiam jį paversti savo belaisviu.
Vos pašauksi, katė prisistatys – jeigu neturės geresnio užsiėmimo.
Vadovavimas – tai sugebėjimas ir valios stiprybė telkti žmones bendram tikslui ir charakteris, įkvepiantis pasitikėjimą.
Regis, žmonės nesupranta, kad jų nuomonė apie pasaulį atskleidžia jų charakteris.
Sunkumai nebūtinai užgrūdina charakterį, tačiau jį visada apnuogina.
Žmogaus charakteris sukuria jo likimą.
Lyginamoji ir hermeneutinė tradicija, nustatanti dievų vardų atitikmenis skirtingose kultūrose, atsirado senojoje šumerų-akadų civilizacijoje. Ši kosmopolitinės metafizikos tradicija grindžiama dar vadinamojo Bronzos amžiaus laikais visuotinai priimta idėja, kad, dieviškosios esmės požiūriu, religija yra viena. Tačiau skirtingos civilizacijos ir kultūros tuos pačius dievus vadina skirtingais vardais. Esama sakralinių sklaidmenų ir teofanijų įvairovės, slepiančios pamatinių pradmenų vienybę bei homogenišką esmę. Todėl vieną teologinę sistemą visada galima perteikti kitos teologinės sistemos terminais. Vertimas yra įmanomas ir natūralus dalykas, nepaisant kiekvienai atskirai religijai būdingų ypatumų, sudarančių jos originalų ir nepakartojamą charakterį.
Žmogaus charakteris geriausiai atsiskleidžia ne ištikus nelaimei, o įgavus valdžią.
Beveik visi žmonės gali iškęsti nelaimes, bet jei norite išbandyti žmogaus charakterį, suteikite jam valdžią.
Veiklai labiausiai reikia charakterio; žmogus su charakteriu – tai apdairus žmogus, kuris turi konkretų tikslą ir atkakliai jo siekia.
Charakteris – tai slapta, nuolatinė valios energija.
