Citatos, Mintys, Posakiai
Niekas taip neparodo charakterio kaip geras elgesys ginčijantis, jei ginčo negalima išvengti.
Nėra nieko pavojingesnio už žmogų be charakterio.
Charakteris – tai galutinai susiformavusi valia.
Pernelyg prašmatnus stilius užtemdo ir charakterius, ir mintis.
Pasėję poelgį, nupjausite įprotį, pasėję įprotį, nupjausite charakterį, pasėję charakterį, nupjausite likimą.
Tik silpnuosius sutramdo ir prislegia nesėkmės; didieji charakteriai jų nepaiso.
Nėra žmogaus, turinčio tiek itin blogų polinkių, kad dėl jų negalėtų pakeisti savo „įgimto temperamento“ įsigytu charakteriu.
Charakteris – didžiausias žmogaus sugebėjimų gausintojas.
Žmogaus, kurio charakteryje nėra ryžtingumo, negalima vadinti priklausančiu sau pačiam… Jis priklauso bet kam, galinčiam jį paversti savo belaisviu.
Vos pašauksi, katė prisistatys – jeigu neturės geresnio užsiėmimo.
Vadovavimas – tai sugebėjimas ir valios stiprybė telkti žmones bendram tikslui ir charakteris, įkvepiantis pasitikėjimą.
Regis, žmonės nesupranta, kad jų nuomonė apie pasaulį atskleidžia jų charakteris.
Sunkumai nebūtinai užgrūdina charakterį, tačiau jį visada apnuogina.
Žmogaus charakteris sukuria jo likimą.
Lyginamoji ir hermeneutinė tradicija, nustatanti dievų vardų atitikmenis skirtingose kultūrose, atsirado senojoje šumerų-akadų civilizacijoje. Ši kosmopolitinės metafizikos tradicija grindžiama dar vadinamojo Bronzos amžiaus laikais visuotinai priimta idėja, kad, dieviškosios esmės požiūriu, religija yra viena. Tačiau skirtingos civilizacijos ir kultūros tuos pačius dievus vadina skirtingais vardais. Esama sakralinių sklaidmenų ir teofanijų įvairovės, slepiančios pamatinių pradmenų vienybę bei homogenišką esmę. Todėl vieną teologinę sistemą visada galima perteikti kitos teologinės sistemos terminais. Vertimas yra įmanomas ir natūralus dalykas, nepaisant kiekvienai atskirai religijai būdingų ypatumų, sudarančių jos originalų ir nepakartojamą charakterį.
Žmogaus charakteris geriausiai atsiskleidžia ne ištikus nelaimei, o įgavus valdžią.
Beveik visi žmonės gali iškęsti nelaimes, bet jei norite išbandyti žmogaus charakterį, suteikite jam valdžią.
Veiklai labiausiai reikia charakterio; žmogus su charakteriu – tai apdairus žmogus, kuris turi konkretų tikslą ir atkakliai jo siekia.
Charakteris – tai slapta, nuolatinė valios energija.
Veiksmai, žvilgsniai, žodžiai, žingsniai, formuoja abėcėlę, pagal kūrią galite sudėlioti charakterį.
Mūsų atmintis – tarsi gyva būtybė, turi savo charakterį, savo įgūdžius. Ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti – pasišaipyti iš mūsų: ji staiga atsisakys prisiminti formulę, kurią išmokote prieš valandą.
Prigimties pakeisti neįmanoma, galima tik pakreipti į gera kai kurias charakterio ypatybes, netgi trūkumus – čia slypi didžioji auklėjimo paslaptis ir didysis uždavinys.
Žmonių charakterius lemia ir formuoja jų tarpusavio santykiai.
Rimtumas – charakterio pagrindas.
Tiktai romanų veikėjų charakteriai visą gyvenimą nesikeičia.
