Asmenybė - Citatos, Mintys, Posakiai


Pamažu mano patyrimas privertė padaryti išvadą, kad individas turi savyje gebėjimą ir tendenciją, jei ne akivaizdžią, tai slaptą, bręsti. Kai psichologinis klimatas palankus, ši tendencija atsiskleidžia ir tampa iš galimos reali … Neatsižvelgiant į tai, kaip ši tendencija būtų vadinama – augimo tendencija, savęs aktualizacijos tendencija ar judėjimu pirmyn – ji iš tiesų yra pagrindinis gyvenimo šaltinis … Tai akivaizdi visos gyvybės ir žmogaus gyvenimo reikmė – plisti, plėstis, tapti savarankiška, vystytis, bręsti – siekimas atskleisti ir panaudoti visas organizmo galimybes tiek, kad jo aktyvumas sustiprintų organizmą arba asmenybę.

Kai manęs klausia, ar esu patenkintas savo profesija, paprastai atsakau: tomis dienomis, kai pardavimo apimtis nusveria problemų naštą, tiesiog dievinu savo darbą. Kai atsitinka atvirkščiai, užduodu sau klausimą, o kam man to reikia. Jeigu rimtai, tai pasirinkau verslą, nes jis suteikia man galimybę įtvirtinti savo asmenybę. Kai įžengi į šį kelią, pats sau atsiveri iš netikėtos pusės. Vadovauti klestinčiai firmai – didžiulė atsakomybė ne tik finansiniu, bet ir doroviniu požiūriu. Nors tiesą sakant, labai džiaugiuosi, kad savo metu išdrįsau žengti šiuo keliu, įkūriau savo firmą, patyriau sėkmę.

Grupinės terapijos metu dirbu pagal asmenybių pažiūrų sistemą ir darau prielaidą, kad pacientams neviltį kelia jų nesugebėjimas formuoti ir palaiktyti patenkinamus asmenybių santykius.

Manau, vienas svarbiausių veiksnių – noras patikti. Turbūt viskas yra štai taip paprasta. Norime, kad kas nors mus įvertintų. Man atrodo, daugelį mano veiksmų lemia noras kam nors patikti. Nors esu suaugęs žmogus, aš vis dar viliuosi, kad tėvas įvertins daugumą mano laimėjimų. Svarstau: juokinga save vadinti nepriklausoma asmenybe, kai šitaip smarkiai priklausai nuo kitų. Man reikia meilės ir pagyrų, aš noriu, kad man kas nors globėjiškai priešintųsi. Mano galva, nepriklausomų asmenybių apskritai nėra. Gal autistai yra išimtis, nors kai gerai pamąstau, tuo visiškai netikiu. Baisiai įdomu, kaip nepriklausomų asmenybių mitas šitaip išplito.

Turiu jus paguosti. Bedievybės banga kasdien didėja… Ne kartą man teko su giliu sielvartu konstatuoti, kad žmonės mažai bežino išganingas Abraomo, Izaoko, Jokūbo, Juozapo, Mozės, Samsono, Dovydo, Saliamono ir kitas istorijas. Retas iš mūsų amžininkų turi šiokį tokį supratimą apie visas tas įžymias ir didžiai gerbiamas biblines asmenybes. Tai grėsmingas reiškinys. Teisingasis dangau! Kur mes nueisim, jei bus užmiršti dievobaimingi Biblijos anekdotai, visi tie užrašai, kuriuos kadaise išburkavo dieviškasis balandis – šventoji dvasia? Štai kodėl aš dabar pats imuosi ruošti naują šventojo rašto leidimą. Stengsiuosi, kad knyga būtų kiek galima patrauklesnė…

Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.

Viena didžiųjų Tayloro temų – asmens tapatumo problema. Nuo pirmųjų, psichologinei problematikai skirtų darbų, Tayloras stengiasi įrodyti, kad asmens tapatumo suvokimas neatskiriamas nuo tam tikrų vertybinių horizontų egzistavimo. Asmenybe individą padaro ne jo psichologiniai, bet moraliniai sugebėjimai, t.y. santykis su gėriu ir blogiu … Moralė yra ta erdvė, kuri mus padaro asmenybėmis. Istoriškai kinta tos erdvės išraškos, bet neįmanoma, kad visiškai išnyktų pagrindiniai ją nužymintys orientyrai. Tik tokių orientyrų padedami mes sugebame žmogaus vertą gyvenimo būdą atskirti nuo mūsų moralinius sugebėjimus žeminančių ir iškraipančių gyvenimo formų.

Norint išspręsti konfliktą, dalyviai turi laikytis šių taisyklių: pripažinti kitų teises, gebėti išklausyti priešininko poziciją ir bandyti jį suprasti, sukaupti dėmesį į konflikto esmę, o ne į priešininko asmenybę, atsiprašyti, jei buvo neteisūs, nevartoti provokuojančių žodžių ar kaltinimų, ieškoti demokratiškų konflikto sprendimo būdų.

Nėra jokių įrodymų, kad šioje planetoje esame tam, kad būtume ypač laimingi ar ypač normalūs. Ir iš tiesų mūsų nelaiminga savijauta ar keistumai, mūsų nerimas ir potraukiai, tie mažiausiai patrauklūs mūsų asmenybių aspektai dažnai yra tie bruožai, kurie pastūmėja mus sukurti kažką tikrai įdomaus.

Žmogus, kaip asmenybė yra tuščia vieta, kol neateini ir į jį neįmini… Tada jis sušunka, ima svaidytis dailiomis alegorijomis ir metaforų kupinais keiksmais. Vat šitaip mūsų visuomenė atskleidžia jaunus ir neatrastus talentus…

Mane visuomet kankino klausimas, kodėl DSM sąraše nėra minimi psichopatai. Kaip mane informavo Spiceris [Robert Spitzer], jų organizacijoje buvo tam tikras skilimas – tarp Bobo Hea [Robert Hare, Kanados psichologas] ir sociologės Ly Robins (Lee Robins). Ji manė, kad gydytojai praktikai negali patikimai išmatuoti asmenybės bruožų, pavyzdžiui tokių kaip empatija. Ji pasiūlė išbraukti juos iš DSM sąrašo ir įrašyti tik aiškius simptomus. Bobas tam įnirtingai pasipriešino, tačiau DSM komitetas palaikė Robins pusę, ir psichopatija buvo išmesta mainais už antisocialinį asmenybės sutrikimą.

Galutinė laimės hipotezės versija teigia, kad laimė kyla tuomet, kai ryšys sujungia daugelį dalykų. Laimė nėra kažkas, ką galime tiesiogiai surasti, įsigyti ar pasiekti. Mes turime sukurti tinkamas sąlygas ir tada laukti. Kai kurios šių sąlygų yra mūsų viduje, tokios kaip skirtingų mūsų asmenybės dalių ir lygmenų koherencija. Kitoms sąlygoms reikia ryšio su išoriniais dalykais. Panašiai kaip augalams klestėti reikia saulės, vandens ir gero dirvožemio, taip ir žmonėms reikia meilės, darbo ir ryšio su kažkuo didesniu už juos pačius. Užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, su darbu ir kažkuo didesniu už save tikrai verta, nes jei šie ryšiai bus tinkami, atsiras tikslo ir prasmės pojūtis.

Kiekvienas iš mūsų pats įkainuoja savo asmenybę; būti dideliu ar mažu – priklauso nuo žmogaus valios.

Vienintelis dalykas, kuris gali sukliudyti arba sutramdyti visuomenės despotizmą – vis tiek iš kur jis eina: iš daugumos ar mažumos, – yra šviesi asmens laisvė ir pavienių asmenybių dorovinis grynumas.

Asmenybės pasikeitimas įmanomas tik tuomet, jei ji sugeba „įvesti save“ į naują gyvenimo įprasminimo kelią sutelkdama savo gyvenimą skatinančias aistras ir šitaip patirdama aukštesnės kokybės gyvybingumo ir integracijos jausmą negu iki tol. Jei taip neįvyks, žmogų galima prijaukinti, bet išgydyti jo neįmanoma.

… būti laimingam yra pagrindinis mūsų būties įsakymas. Kas yra laimingas, tas parodo, kad jis yra sveikas, sugebąs veikti ir harmoningas; priešingas dalykas yra – ligos ženklas, ženklas to, kad kažkas yra ne taip, kaip turėtų būti. Pakankamai yra žmogaus kūno ir dvasios struktūroje įrodymų, kad esame sukurti būti laimingi, kad tai yra teisinga ir numatyta būsena ir kad priešinga būsena naikina ir kenkia vidinei mūsų asmenybei.

… žmogaus egzistencijos prasmingumas grindžiamas žmogaus asmenybės ypatingumu ir nepakartojamumu.

Žmogaus esmė visose jo asmenybės gyvenimo srityse turi būti lemiamas dalykas. Ji turi vis labiau skleistis. Tai būtų esmingiausias gyvenimo prasmės įsikūnijimas. Kaip žmonių vaikas, kiekvienas žmogus yra pašauktas savo gyvenimu į būtį įnešti vis daugiau tikro, kilnaus žmoniškumo.

… didžiausią dėmesį turime skirti asmenybės formavimui ir dvasinėms vertybėms, ir kad tenkinti materialius poreikius nėra gyvenimo tikslas. Būdingas požymis – mes uoliai painiojame tikslus su priemonėmis. Užuot tenkinę materialius poreikius priemonėmis, mes pavertėm juos gyvenimo prasme ir tikslu.

Jei bendraudami su žmogumi tariamės galį priskirti jį tam tikrai kategorijai, niekada nepažinsime ir nepakeisime jo asmenybės – tos gyvybinės žmogaus dalies, kuri peržengia bet kokias kategorijas. Deramai bendraudami su žmogumi turime pripažinti, kad niekada jo iki galo neperprasime.

Doroje žmogaus esmė laikosi lyg atsitraukusi nuo jo, tarsi prižiūrėdama visas kitas asmenybės galias iš aukšto.

Tikroji laimė nėra joks drugys, kuris po nedaugelio akimirkų nuskrenda nuo gėlės, ant kurios buvo nusileidęs. Ji nepareina nuo daiktų, ji nepareinanuo pinigų; ji glūdi asmenybėje ir būde.

Paprastai žmonės tiki, jie esą tai kas vykina kokį nors darbą, o todėl vienas vadinasi mokytoju, kits rašytoju, trečias gydytoju, ketvirtas kurpiu ir t.t. O taip vadindamiesi, niekas neatsimena savo asmenybės. Toji visai kita kas yra negu žmogaus darbas. Į ją tikrai pažvelgdami, numanome, kad ji yra slėpinys. O žmogui priderėtų šitą slėpinį ištirti.

Egzistencinės analizės požiūriu nėra gyvenimo uždavinio „apskritai“, kuris būtų privalomas visiems. Beprasmiška klausti apie uždavinį „apskritai“, apie prasmę „apskritai“. Toks klausimas primena žurnalisto klausimą pasaulio šachmatų čempionui: „O dabar pasakykite, gerbiamasis, koks šachmatų ėjimas geriausias?“ Negali būti bendro atsakymo į tokį klausimą, visada reikia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes (ir asmenybę).

Tu esi vienintelė asmenybė žemėje, kuri gali panaudoti savo gebėjimus.


Populiariausios Citatos
  • Citata Nr. 4408 (3281)
    … dorybė būdinga tik apšviestai, mokytai, nuolatiniu lavinimu aukštybes pasiekusiai sielai. Mes ir gimstame tam, tačiau be šito. Net geriausieji prieš lavindamiesi turi polinkį į dorybę, bet ne dorybę.
    Seneka
  • Citata Nr. 3040 (2964)
    Džiaugiuosi, kad nesu įsimylėjęs ir nesu patenkintas pasauliu. Man patinka būti viskuo nepatenkintam. Įsimylėję žmonės dažnai tampa irzlūs, pavojingi. Jie praranda teisingumo jausmą. Praranda humoro jausmą. Tampa nervingi, psichiškai nesveiki nuobodos. Jie net tampa žudikais.
    Charles Bukowski
  • Citata Nr. 3961 (2083)
    Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.
    Antanas Baranauskas
  • Citata Nr. 2391 (2067)
    Mūsų atmintis - tarsi gyva būtybė, turi savo charakterį, savo įgūdžius. Ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti - pasišaipyti iš mūsų: ji staiga atsisakys prisiminti formulę, kurią išmokote prieš valandą.
    Viktoras Pekelis
  • Citata Nr. 4077 (1819)
    Laimė – turėti didelę, mylinčią, rūpestingą šeimą kitame mieste.
    Džordžas Bernsas
  • Citata Nr. 3683 (1722)
    Žmogus, turėdamas vieną motyvą, nieko nedaro.
    Samuelis Teiloras Kolridžas
  • Citata Nr. 3207 (1628)
    Prieš kiekvieną kuriantį veiksmą eina griaunantis.
    Pablo Pikaso
  • Citata Nr. 2983 (1528)
    Tolerancija – tai toks reiškinys, kai priklausomo elgesio arba prisirišimo objekto nuolatos norima arba norima vis daugiau, siekiant pasitenkinimo. Niekada nepakanka to, ką turi ar darai. Galima įsivaizduoti, kad tai maždaug toks pojūtis: „Jei tik galėčiau gauti šiek tiek daugiau, viskas būtų puiku“. Tačiau iš tiesų apie toleranciją žmogus paprastai nežino; ji būna užmaskuota.
    Džeraldas Gordonas Mėjus
  • Citata Nr. 1762 (1493)
    Myliu Tave labiau nei vakar, bet mažiau negu rytoj.
    Paulas Koelas
  • Citata Nr. 3487 (1442)
    Skirk laiko mąstymui, tai – stiprybės šaltinis, skirk laiko maldai, tai – didžiausia jėga žemėje, skirk laiko juokui, tai – sielos muzika. Skirk laiko žaidimui, tai – amžinos jaunystės paslaptis, skirk laiko mylėti ir būti mylimam, tai – Dievo duota privilegija. Skirk laiko duoti. Diena per trumpa, kad būtum savanaudis. Skirk laiko skaitymui, tai – išminties fontanas, skirk laiko draugiškumui, tai – laimės kelias, skirk laiko darbui, tai – sėkmės kaina. Skirk laiko gailestingumui. Tai – raktas į Dangų.
    Motina Teresė
Avast Free Antivirus
Projekto progresas
Autoriai – 1363
Citatos – 5057

Sveiki , šiandien yra Antradienis, 2018/11/13
banner