Amžinybė - Citatos, Mintys, Posakiai


Amžinybė susideda iš dabarties.

Vidujai tušti tie žmonės, kurie amžinai viską iškelia viešumon.

… meilužiai, mėginantys savo santykius amžinai išlaikyti kibirkščiuojančių dvasios viršūnių lygyje, bus priversti diena iš dienos gyventi sąjungoje, kuri vis labiau stingsta ir stabarėja. Troškimas priversti meilę gyvuoti tiktai pačiais gražiausiais pavidalais dažniausiai galutinai ją numarina.

O žmonių širdys tokios. Jos bijosi įgyvendinti didžiausias savo svajones, nes mano, kad nėra jų vertos arba kad nesugebės jų realizuoti. Mes, širdys, stingstame vien nuo minties apie amžinai prarandamą meilę, apie galėjusias būti nuostabias, tačiau niekada nebūsiančias akimirkas, apie galėjusius būti surastus, tačiau amžinai liksiančius palaidotus smėlyje lobius. Nes, galų gale, jeigu tai įvyksta, mes siaubingai kenčiame. (Alchemikas)

Aistros nudegina panašiai kaip liepsnos. Bet vos šmėkštels mintis apie ligą, ir dvasia taps panaši į šaltus pelenus. Svajonės apie garbę ir apdovanojimus saldžios kaip medus. Bet užtenka pagalvoti apie mirtį, ir jos pasirodys beskonės kaip vaškas. Todėl tas, kuris graužiasi dėl mirties ir galvoja apie ligas, įstengs atmesti iliuzijas ir amžinai atsimins apie teisingą kelią.

Viskas mirtinga. Amžinai gyventi skirta tik motinai. Ir kai motinos nebėra gyvųjų tarpe, lieka jos atminimas, kurio dar niekas nesiryžo išniekinti.

Atrasta pagalios!- Kas?- Amžinybė. Jūra, sužibusi Spinduliuos.

Išvysk pasaulį smiltelėje, Dangų – lauko gėlėje. Sutalpink begalybę saujoje, o amžinybę – valandoje.

Nelaimė yra ne ta, kad mylimieji negali vienas kito turėti, bet kad jie negali vienas kito suprasti. Ir šis sielvartas juk yra be galo gilesnis negu tas, apie kurį žmonės kalba; mat ši nelaimė taikosi į meilės širdį ir sužeidžia amžinybei, skirtingai ne taip, kaip kita nelaimė, užkliudanti vien tai, kas išoriška ir laikiška, o didžiadvasiui esti tarsi pokštas: kad mylintieji negauna vienas kito laike.

Žmogaus gyvenimas – tai kelionė jūra į save, tai savęs pažinimas. Žmogaus gyvenimas amžinybės mastu – laivas bekraštėje jūroje, kuriuo plaukdamas žmogus nežino, kas jo laukia už horizonto, už regėjimo ribos, tačiau suvokia, kad jo laivas visada pasieks paskutinį – mirties – uostą.

Laiko nesugrąžinsi. Gali be galo graužtis, kad iššvaistei jį ir gailėti, ko per jį netekai. Mirusiųjų ir savęs.Bet senolių išmintis sako, kad amžinai nesigrauši.O senoliai šį tą išmanė,-juk gali širdį išverkti ir niekas nepasikeis. Širdgėla nieko nereiškia. To, kas prarasta, nebesugražinsi. Tau lieka randai, liudijantys apie praradimą. Gali rinktis:eini į priekį arba neini. Jeigu nutarsi eiti, nešiesi randus su savimi. (Šaltasis kalnas)

[Saviapgaulė] Vienas iš skiriamųjų priklausomybės bruožų – nepaprastas išradingumas, su kuriuo protas mėgina amžinai tęsti priklausomą elgseną. Čia, kur valia kaunasi su savimi, painiodamasi tarp įvairialypių motyvų ir prieštaringų troškimų, kūrybinė smegenų galia nesąmoningai pasitelkiama sugriauti kiekvieną, net ir menkiausią pastangą kontroliuoti priklausomą elgesį. Tarp tokių proto triukų – neigimas, racionalus aiškinimas, pakeitimas ir visi kiti apsauginiai mechanizmai, kuriuos nustatė psichoanalizė, be to – nesuskaičiuojama daugybė kitų, kurių neįstengtų numatyti nė didžiausi psichiatrijos autoritetai.

Problemos savaime niekur nedingsta, su jomis reikia dirbti ir jas šalinti, kitaip jos lieka amžinai, ir yra didelė kliūtis sielos augimui, ir vystymuisi

Matykit pasaulį smėlio grūde, dangų – laukinėje gėlėje, laikykit begalybę savo delne, o amžinybę – valandoje.

Negalima švaistyti laiko ir nepakenkti amžinybei.

Kiekviena valanda, skirta neapykantai, – tai amžinybė, atimta iš meilės.

Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir, pavertę šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlint nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangumi, nei su jų pragaru. Aš – gamtos dėsnis. [Mirties žodžiai herojui].

Gyvename kultūroje, kurioje nenorima matyti mirties, baigtinumo, kurioje siekiama išlikti amžinai jaunais ir sveikais. Tačiau žmonės miršta, praradimai lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą, o juos – sunkūs ir prieštaringi jausmai – sielvartas, liūdesys, pyktis, širdgėla, dvasinis skausmas, nerimas, įtampa, baimė. Šiems jausmams išreikšti ir priimti mūsų kultūroje liko labai mažai erdvės. Mažėja papročių, ritualų, kuriais buvo galima remtis išgyvenant netektis. Žmonės vis dažniau pakeičia (slopina) jausmus daiktiniais santykiais, maistu, vaistais. Taip jausmai tampa neišgyvenami, ir įvykus netektims sukelia itin skaudžius padarinius – ligas, sutrikusius santykius, savasties praradimą, uždaro ateities perspektyvos matymą.

Atleisti turime ne tik kitiems. Atleisti turime ir sau. Už viską ką turėjome padaryti. Už viską, ko nesugebėjome. Negalime amžinai graužtis dėl to, kaip viskas galėjo būti.

Yra tik keturios priežastys, dėl kurių valdančioji grupė gali prarasti valdžią. Arba valdžia atimama išorinių varžovų, arba valdymas yra toks neefektyvus, kad masės ima bruzdėti ir sukyla, arba ji leidžia atsirasti stipriai ir nepatenkintai vidurinei grupei, arba pati praranda pasitikėjimą savimi ir norą valdyti. Šios priežastys veikia ne pavieniui, paprastai visos keturios pasireiškia vienu metu. Ir amžinai valdyti gali tik ta klasė, kuri sugeba nuo jų visų apsisaugoti. O lemiamasis faktorius yra pačios valdančios klasės psichinė būsena.

Mes esame tiltas per amžinybę , nusidriekiantis viršum jūros: patrakėliškai ieškantys malonumų, smagiai tyrinėjantys paslaptis, pasirenkantys nelaimes, triumfą, išmėginimus, neįtikėtinus sutapimus, vėl ir vėl iš naujo išbandantys save ir besimokantys mylėti, mylėti, mylėti.

Kiekvienas valanda, skirta neapykantai,– tai amžinybe, atimta iš meiles.

Jeigu reikia amžiams panaikinti žmonių lygybę, jeigu aukštieji, kaip mes juos vadiname, nori išlaikyti savo valdžią amžinai, – tai vyraujanti sąmonės būsena turi būti valdoma beprotybė.

O amžinybė, suprantama, tai ne begalinis laikas, o laiko nebuvimas.

Amžinybę sudaro priešybės.


Populiariausios Citatos
  • Citata Nr. 4408 (3515)
    … dorybė būdinga tik apšviestai, mokytai, nuolatiniu lavinimu aukštybes pasiekusiai sielai. Mes ir gimstame tam, tačiau be šito. Net geriausieji prieš lavindamiesi turi polinkį į dorybę, bet ne dorybę.
    Seneka
  • Citata Nr. 3040 (2969)
    Džiaugiuosi, kad nesu įsimylėjęs ir nesu patenkintas pasauliu. Man patinka būti viskuo nepatenkintam. Įsimylėję žmonės dažnai tampa irzlūs, pavojingi. Jie praranda teisingumo jausmą. Praranda humoro jausmą. Tampa nervingi, psichiškai nesveiki nuobodos. Jie net tampa žudikais.
    Charles Bukowski
  • Citata Nr. 3961 (2086)
    Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.
    Antanas Baranauskas
  • Citata Nr. 2391 (2069)
    Mūsų atmintis - tarsi gyva būtybė, turi savo charakterį, savo įgūdžius. Ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti - pasišaipyti iš mūsų: ji staiga atsisakys prisiminti formulę, kurią išmokote prieš valandą.
    Viktoras Pekelis
  • Citata Nr. 4077 (1823)
    Laimė – turėti didelę, mylinčią, rūpestingą šeimą kitame mieste.
    Džordžas Bernsas
  • Citata Nr. 3683 (1730)
    Žmogus, turėdamas vieną motyvą, nieko nedaro.
    Samuelis Teiloras Kolridžas
  • Citata Nr. 2983 (1678)
    Tolerancija – tai toks reiškinys, kai priklausomo elgesio arba prisirišimo objekto nuolatos norima arba norima vis daugiau, siekiant pasitenkinimo. Niekada nepakanka to, ką turi ar darai. Galima įsivaizduoti, kad tai maždaug toks pojūtis: „Jei tik galėčiau gauti šiek tiek daugiau, viskas būtų puiku“. Tačiau iš tiesų apie toleranciją žmogus paprastai nežino; ji būna užmaskuota.
    Džeraldas Gordonas Mėjus
  • Citata Nr. 3207 (1630)
    Prieš kiekvieną kuriantį veiksmą eina griaunantis.
    Pablo Pikaso
  • Citata Nr. 1762 (1494)
    Myliu Tave labiau nei vakar, bet mažiau negu rytoj.
    Paulas Koelas
  • Citata Nr. 3487 (1446)
    Skirk laiko mąstymui, tai – stiprybės šaltinis, skirk laiko maldai, tai – didžiausia jėga žemėje, skirk laiko juokui, tai – sielos muzika. Skirk laiko žaidimui, tai – amžinos jaunystės paslaptis, skirk laiko mylėti ir būti mylimam, tai – Dievo duota privilegija. Skirk laiko duoti. Diena per trumpa, kad būtum savanaudis. Skirk laiko skaitymui, tai – išminties fontanas, skirk laiko draugiškumui, tai – laimės kelias, skirk laiko darbui, tai – sėkmės kaina. Skirk laiko gailestingumui. Tai – raktas į Dangų.
    Motina Teresė
Avast Free Antivirus
Projekto progresas
Autoriai – 1363
Citatos – 5080

Sveiki , šiandien yra Trečiadienis, 2018/11/21
banner