… daugumos žmonių prigimtis bankrutavo; jie negali patenkinti savo pačių poreikių, jų troškimai visiškai neatitinka jų praktinių galimybių, todėl jie dieną ir naktį nepaliaujamai lankstosi ir maldauja. Mūsų namų ūkis elgetiškas; savo meną, profesiją, vedybas, savo religiją mes ne patys pasirenkame, mums juos parenka visuomenė. Mes esame salonų kareiviai, o nuožmios lemtingos kovos, kurioje gimsta tvirtybė, mes vengiame.

Gražus ir net gundomas daiktas valdyti žmones ir išsiskirti iš kitų, bet čia buvo ir demonizmo pavojus, juk pasaulio istorija susideda iš nenusakomos virtinės valdovų, vadų, avantiūristų ir karvedžių, kurie visi, su be galo retomis išimtimis, puikiai pradėjo ir prastai baigė, kurie visi, bent žodžiais, siekė valdžios gerais tikslais, o paskui, susižavėję valdžia ir nuo jos apsvaigę, pamėgo valdžią dėl jos pačios.

Kultūroje visuomet slypi galimybė išlaisvinti žmogų, padėti susigaudyti gyvenime, galimybė ugdyti skonį, distanciją, pasitikėjimą savimi ir kritiškumą. Kultūra yra žmogaus universalumas, lankstumas, atvirumas kaitai ir laisvei. Ji ugdo žmonių kūrybines galias, lavina skonių įvairovę. Dažniausiai tai yra net ir ne kažkoks konkretus rezultatas. Tai procesas, būsena, refleksija. Jei norite, tai – trūkumo jausmas.

O pagal ką iš esmės atpažįstame vykėlį! Kad vykęs žmogus malonus mūsų jutimams: kad išdrožtas iš sykiu ir tvirto, ir švelnaus, ir kvapnaus medžio. Jam skanu tik tai, kas jam tinka; vos tik peržengus tinkamumo ribą, jis prarandą malonumą, ūpą. Jis atspėja vaistus nuo visų kenksmų, piktus atsitiktinumus pakreipia savo naudai; kas jo nepražudo, tik sustiprina jį. Iš viso, ką mato, girdi, patiria, jis instinktyviai kaupia savo sumą – jis yra pasirinkimo principas, jam daug kas yra nesvarbu. Jis visada savoj draugijoj, ar bendraudamas su knygomis, su žmonėmis, ar su kraštovaizdžiais: pasirinkdamas, prisiliesdamas, pasitikėdamas jis daro garbę… Į bet kokius dirgesius jis reaguoja lėtai, su neskuba, išugdyta ilgo atsargumo ir priverstinio išdidumo, – tikrindamas jis prisileidžia dirgiklį ir nė neketina eiti o pasitikti. Jis netiki nei „nelaime“, nei „kalte“: visada susidoroja, su savimi, su kitais, jis geba užmiršti, – yra toks stiprus, kad visa jam turi išeiti į gera.

banner