Viktoras Franklis - Citatos, Mintys, Posakiai


  • Viktoras Franklis
  • Viktoras Franklis (Viktor Emil Frankl)
  • (1905 m. kovo 26 d. – 1997 m. rugsėjo 2 d.) – Vienos universiteto Austrijoje neurologijos ir psichiatrijos profesorius, psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas. Dar vadinamas Trečiosios Vienos Mokyklos įkūrėju, psichoterapinio metodo – logoterapija, autorius.

Kiekvienas turi savo pašaukimą, savo misiją… Ir niekas už jį jos neatliks, o jo gyvenimo niekas nenugyvens. Kiekviena gyvenimo misija yra unikali, taip pat unikali ir galimybė ją įgyvendinti.

Valios laisvė susiduria su likimu. Būtent likimu vadiname tai, kas iš esmės nepasiduoda žmogaus laisvei, kam žmogus neturi galios ir už ką nėra atsakingas. Vis dėlto nė akimirkos nepamirštame, kad žmogaus laisvė neįmanoma be likimo, nes apskritai gali atsiskleisti tik juo ir per jį.

… žmogaus egzistencijos prasmingumas grindžiamas žmogaus asmenybės ypatingumu ir nepakartojamumu.

Vertybių mes negalime išmokti – vertybes turime užgyventi.

… valia – tai kaskart aiškiai suvokiamo tikslo, sąžiningo sprendimo ir sąmoningo triūso funkcija. Kol žmogus kartos tą pačią klaidą – prieš mėgindamas ką nors daryti tikėsis nesėkmės, – tol jam ir nesiseks bent jau todėl, kad žmogus nėra linkęs nepateisinti savo lūkesčių. Juolab svarbu nuo pat pradžių vidinę ketinimo formuluotę apsaugoti nuo bet kokio tariamo kontrargumento: įtikinėdamas save žodžiais „nenoriu gerti“, veikiausiai netrukus atrasi įvairiausių prieštaravimų: „bet esu priverstas“, „bet nepajėgiu atsispirti“ ir t.t. Tačiau kaskart tiesiog pakartojęs: „Daugiau negersiu, ir jokių kalbų“, jau pasukai teisingu keliu.

Meilė leidžia išgyventi kitą, kaip pasaulį savyje, taip išplėsdama ir mūsų pasaulį.

Prieš tūkstančius metų žmonija sugebėjo prasimušti prie tikėjimo vienu Dievu, monoteiszmo, tačiau kur mūsų, kaip vienos žmonijos, savivoka, kurią pavadinčiau monoantropizmu? Kur žmonijos vienovės, peržengiančios bet kokią įvairovę, – nesvarbu, odos ar partijos spalvų, – suvokimas?

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad nusivylimas gyvenimu tėra jausmas, o jausmas niekada negali būti argumentas. Nusižudydamas žmogus neras, ko ieško, neras problemos sprendimo (…) savižudybė neišsprendžia jokios problemos.

Paradoksalu, tačiau industrinei visuomenei vis labiau virstant masių visuomene plinta vienišumo pojūtis ir stiprėja poreikis išsikalbėti.

Norėdamas ar ne, suvokdamas ar ne, žmogus tiki prasme iki paskutinio atodūsio. Net savižudis tiki prasme – jei ne gyvenimo, tolesnio gyvenimo, tai bent mirties prasme. Tikrai netikėdamas jokia prasme, jis negalėtų nė piršto pajudinti ir vien todėl nenusižudytų.

Reikia pripažinti, kad klausimas apie gyvenimo prasmę, ar jis būtų išsakomas, ar keliamas netiesiogiai, yra išties žmogiškas klausimas. Abejonė gyvenimo prasme savaime nėra tiesiog liguistumo apraiška; priešingai, tai tikroji žmogiškosios būties apraiška. Kiekvienas žino gana išsivysčiusius gyvūnus, tam tikrais socialinės organizacijos požymiais, struktūromis, primenančiomis valstybinius darinius, net pranokstančius žmonių visuomenes (pvz., bitės ar skruzdelės); tačiau neįmanoma įsivaizduoti, kad kokiam nors gyvūnui galėtų kilti klausimas apie jo egzistencijos prasmę, taigi ir abejonė savo būtimi. Tik žmogui lemta išgyventi egzistenciją kaip abejotiną, tik jis patiria visą būties abejotinumą.

Iš žmogaus reikalaujama ne ištverti gyvenimo beprasmybę, kaip kad moko kai kurie egzistencialistai, bet veikiau pakęsti savo nesugebėjimą racionliai suvokti jo besąlygišką prasmingumą.

Jei tarp daugybės žmonių, įsitikinusių, kad jų padėtis be išeities, ir mėginusių nusižudyti, atsirastų bent vienas, kuris buvo neteisus, kuriam vis dėlto būtų atsiradusi kita išeitis, savižudybės bandymas taptų apskritai nepateisinamas: juk kiekvieno, pasiryžusio nusižudyti, subjektyvus įsitikinimas toks pat tvirtas, ir nė vienas negali iš anksto žinoti, ar kaip tik jo įsitikinimas objektyviai pagrįstas ir teisingas, ar po kelių valandų to įsitikinimo nepaneigs įvykiai, kurių jis jau nesulauks.

Žmogišką gerumą galima atrasti kiekviename žmoguje, taigi net ir toje grupėje, kurią visi norėtų pasmerkti.

… žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę. Todėl žmogus yra pasirengęs netgi kentėti, aišku, su sąlyga, kad jo kančia bus prasminga.

Būk savo norų ponas ir savo sąžinės vergas.

Spręsti apie žmogaus gyvenimo prasmę neįmanoma iš jo trukmės. Juk skaitomą biografiją irgi vertiname ne pagal jos „ilgį“, knygos puslapių skaičių, o pagal turiningumą.

Egzistencinės analizės požiūriu nėra gyvenimo uždavinio „apskritai“, kuris būtų privalomas visiems. Beprasmiška klausti apie uždavinį „apskritai“, apie prasmę „apskritai“. Toks klausimas primena žurnalisto klausimą pasaulio šachmatų čempionui: „O dabar pasakykite, gerbiamasis, koks šachmatų ėjimas geriausias?“ Negali būti bendro atsakymo į tokį klausimą, visada reikia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes (ir asmenybę).

Meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę.

… vertinti žmogaus elgesį etiniu požiūriu įmanoma tik tada, kai žmogus gali laisvai apsispręsti ir atsakingai veikti, – ir neleistina, kai jis to nebegali.

Sunkiausiai nugalima yra žmogaus teisė bet kokiomis sąlygomis pasirinkti savo dvasinę nuostatą.

Kas nepažįsta tipo, atsidėjusio vien pinigų kalimui, siekiančio pragyvenimo priemonių ir pamirštančio patį gyvenimą. Pinigų kalimas tampa savitikslis. Toks žmogus turi daug pinigų, šiems pinigams dar keliami tikslai, tačiau paties žmogaus gyvenimas jau neturi jokio tikslo.

Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, prasmę privalo turėti ir kančia.

Nes praeityje niekas negali būti nepataisomai prarasta, ten viskas yra patikimai ir amžinai saugoma.

Deja, gerovės visuomenė pateikia per mažai įtampų; šiandienos žmogui netenka patirti tiek vargo ir įtampos, kiek patirdavo ankstesnių laikų žmogus, tad galiausiai jis nebemoka ištverti nei vieno, nei kito. Nepakenčia frustracijos, neįstengia atsižadėti. kaip tik tokiomis aplinkybėmis žmogui svarbu dirbtinai sukurti įtampą, kurią liko skolinga visuomenė: jis susikuria reikiamą įtampą.

Puslapis 1 iš 212

Populiariausios Citatos
  • Citata Nr. 3040 (2871)
    Džiaugiuosi, kad nesu įsimylėjęs ir nesu patenkintas pasauliu. Man patinka būti viskuo nepatenkintam. Įsimylėję žmonės dažnai tampa irzlūs, pavojingi. Jie praranda teisingumo jausmą. Praranda humoro jausmą. Tampa nervingi, psichiškai nesveiki nuobodos. Jie net tampa žudikais.
    Charles Bukowski
  • Citata Nr. 2391 (2015)
    Mūsų atmintis - tarsi gyva būtybė, turi savo charakterį, savo įgūdžius. Ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti - pasišaipyti iš mūsų: ji staiga atsisakys prisiminti formulę, kurią išmokote prieš valandą.
    Viktoras Pekelis
  • Citata Nr. 3961 (1993)
    Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.
    Antanas Baranauskas
  • Citata Nr. 4077 (1719)
    Laimė – turėti didelę, mylinčią, rūpestingą šeimą kitame mieste.
    Džordžas Bernsas
  • Citata Nr. 3683 (1623)
    Žmogus, turėdamas vieną motyvą, nieko nedaro.
    Samuelis Teiloras Kolridžas
  • Citata Nr. 3207 (1569)
    Prieš kiekvieną kuriantį veiksmą eina griaunantis.
    Pablo Pikaso
  • Citata Nr. 1762 (1427)
    Myliu Tave labiau nei vakar, bet mažiau negu rytoj.
    Paulas Koelas
  • Citata Nr. 3121 (1378)
    Dosnumui reikia užmokesčio, jis visada save apdovanoja.
    Ipolitas de Livris
  • Citata Nr. 2983 (1273)
    Tolerancija – tai toks reiškinys, kai priklausomo elgesio arba prisirišimo objekto nuolatos norima arba norima vis daugiau, siekiant pasitenkinimo. Niekada nepakanka to, ką turi ar darai. Galima įsivaizduoti, kad tai maždaug toks pojūtis: „Jei tik galėčiau gauti šiek tiek daugiau, viskas būtų puiku“. Tačiau iš tiesų apie toleranciją žmogus paprastai nežino; ji būna užmaskuota.
    Džeraldas Gordonas Mėjus
  • Citata Nr. 3912 (1268)
    Aš atsako kitokio neturiu – dėkoju tik, dėkoju ir dėkoju.
    Viljamas Šekspyras
Avast Free Antivirus
Projekto progresas
Autoriai – 1363
Citatos – 4576

Sveiki , šiandien yra Penktadienis, 2018/05/25
banner