Hermanas Hesė - Citatos, Mintys, Posakiai


Žmogaus pozicija, išreikšta klasikinės muzikos, visada ta pati, visada ji remiasi tokiu pat gyvenimo pažinimu ir siekia tokio pat pranašumo prieš atsitiktinumą. Pamatinis klasikinės muzikos požymis: žmogaus būties tragizmo supratimas, susitaikymas su žmogaus dalia, drąsumas, giedra!

Galima tvirtinti, kad kiekvienas žmogus žemėje galįs iš principo susikalbėti su kiekvienu kitu, ir galima tvirtinti, kad iš viso nesą dviejų žmonių pasaulyje, tarp kurių įmanomas tikras, visiškas, intymus bendravimas ir savitarpio supratimas, – ir viena, ir kita lygiai teisinga.

Kelyje iš jaunuolio į vyro amžių yra dvi pagrindinės pakopos: vidinis savojo Aš tapsmas bei įsisąmoninimas ir šio Aš įsitraukimas į visuomenę. Jei jaunuolis paprastas ir neproblemiškas, tai mažiau bus ir kliūčių. Labiau diferencijuotoms ir gabesnėms natūroms čia sekasi sunkiau, o sunkiausia toms, kurioms ypatingas talentas pats savaime kelio nerodo. Kiekvienas gyvenimas yra rizika, ir reikia vis iš naujo atrasti pusiausvyrą tarp asmeninių gabumų bei potraukių ir socialinių reikalavimų; tai niekad nepavyksta be aukų ir klaidų. O ir mes, seniai, tariamai turėję pasisekimą ir įsitvirtinusieji, esame ne anapus abejonių ir klaidų, bet tarp jų.

Dainuojant negalvojama apie tai, ar dainavimas naudingas, ar ne, o tik dainuojama. Taip reikia ir melstis.

Nėra pareigos mylėti, yra tik pareiga būti laimingam. Vien tam ir esame pasaulyje. Ir su bet kokia pareiga ir bet kokia morale ir visais įstatymais tik retai vienas kitą padarome laimingą, nes per juos mes patys netampame laimingi.

Net ir prasčiausių eilėraščių rašymas džiugina labiau negu gražiausių skaitymas.

Juk esama tokių žmonių, kurie puikiai ir didžiai jaučia pasaulio grožį ir nešiojasi sieloje kilnius vaizdus, tačiau neranda būdo tiems vaizdams pateikti ir parodyti kitiems, kad tie galėtų jais pasidžiaugti.

Maras buvo iš tokių itin gabių mokinių, kurie nepaisant gabumų, mokytojams visais laikais yra nemieli ir tikra našta, nes jų talentas yra ne iš dirvos dygusi ir iš vidaus augusi pamatuota organinė galia, ne subtili taurinanti geros prigimties, doro kraujo ir doro būdo stigma, o nelyginant kažkoks išoriškas, atsitiktinis, net uzurpuotas arba vogtas dalykas. Prasto būdo, bet didelio proto arba lakios vaizduotės mokinys būtinai įvaro mokytoją į keblią padėtį: jis privalo tokiam mokiniui perteikti žinių bei metodo paveldą ir paruošti jį dalyvavimui dvasios gyvenime – ir negali nejausti, jog tikroji, aukštesnioji jo pareiga būtų kaip tik apsaugoti mokslus ir menus nuo tų, kurie tiktai gabūs; juk ne mokytojas turi tarnauti mokiniui, o abu turi tarnauti dvasiai. Čia yra priežastis, kodėl mokytojai privengia arba tiesiog bijo kai kurių prašmatnių talentų; kiekvienas toksai mokinys iškreipia visą mokymo prasmę ir jos tarnaujamąją esmę. Jei mokinys sugeba tik prašmatnumu spindėti, bet ne tarnauti, tai kiekvienas jo reikalavimas reiškia iš esmės žalą tarnavimui, savotišką dvasios išdavystę. Kai kurių tautų istorijoje žinomi laiko tarpai, kada, giliai pažeidus dvasios tvarką, vadovaujančius bendruomenių, mokyklų, akademijų ir pačių valstybių postus plūste užplūdo tie, kurie buvo tiktai gabūs; visose vietose sėdėjo didžiai talentingi žmonės, kurie visi norėjo valdyti, bet nemokėjo tarnauti. Laiku pažinti tokios rūšies talentus, kol jie dar nėra užgrobę dvasinės veiklos pamatų, ir nepermaldaujamu kietumu nukreipti juos į nedvasinę veiklą, be abejo, dažnai būna labai sunku.

Likimą galima įveikti tik supratimu.

Iš dievo grįžt pas dievą žmogui lemta …

Juk kiekvienas stiprus žmogus neišvengiamai pasiekia tai, ko verčia ieškoti tikras jo esybės potraukis.

Išaiškėjo tada, kad neramumų ir visuotinio rūpesčio laikais žmogus yra juo naudingesnis, juo labiau jo gyvenimas ir mąstymas nukreiptas į dvasios dalykus, į tai, kas aukščiau asmens reikalų, juo jis yra daugiau išmokęs pagarbą reikšti, nuošaliai likti, nusilenkti, tarnauti ir aukotis.

Kam likimas ateina iš išorės, tą jis nukauna kaip strėlė žvėrį. O kam likimas randasi iš vidaus ir iš giliausios savasties, tą jis sustiprina ir padaro Dievu.

Jis buvo sumanus, turėjo šviesų, žvalų protą, jam lengvai ir greitai davėsi visa, ko galima išmokti be didesnio atsidėjimo. Tačiau vis labiau ėmė aiškėti, kad jis turi savanaudiškų sumetimų, dėl kurių ir panorėjo išmokti … meno. Pirmiausia norėjo būti reikšmingas, vaidinti svarbų vaidmenį ir daryti įspūdį, buvo pilnas tuštybės, būdingos gabiems, bet ne pašauktiesiems. Siekė pripažinimo, puikavosi prieš bendraamžius pirmosiomis žiniomis ir sugebėjimais – čia irgi galėjo būti su laiku praeinantis vaikiškumas. Tačiau jis ne tik ieškojo pripažinimo, bet siekė valdyti kitus ir gauti sau naudos; meistras, tatai pastebėjęs, išsigando ir pamažu nugręžė širdį nuo to vaikino.

Štai kas siejo sapną ir aukščiausios prabos meno kūrinį: paslaptis.

Prasmę gyvenimas įgauna tik per meilę. Vadinasi, kuo daugiau sugebame mylėti ir atsiduoti, tuo prasmingesnis tampa mūsų gyvenimas.

Tie dalykai, kurie yra vieno žmogaus lobis ir išmintis, kitam visada nuskamba kaip kvailas pokštas.

Žinias galima perduoti, bet išminties – ne.

Vienatvė – tai kelias, kuriuo likimas veda žmogų į jį patį.

Poetinė kūryba sukuria magišką erdvę, kurioje tai, kas šiaip nesuvienijama, yra sugretinama, tai, kas šiaip neįmanoma, tampa tikra. Ir šią įsivaizduojamą arba nerealią erdvę atitinka toks pat laikas, būtent poezijos, mito, pasakos laikas, kuris prieštarauja bet kokiam istoriniam ar kalendoriniam laikui ir kuris bendras visų tautų ir poetų sakmėms ir pasakoms… Kad ir kokia reta būtų tapusi tikroji magija, ir šiandien ji toliau tebegyvuoja mene.

Susiprotėkite pagaliau! Jūs turite gyventi ir turite išmokti juoktis. Jūs turite išmokti klausytis prakeiktos gyvenimo radijio muzikos, turite gerbti už jos slypinčią dvasią, turite išmokti juoktis iš nereikalingų priemaišų. Štai ir viskas, daugiau nieko iš jūsų nereikalaujama.

Pasaulio istorija – tai varžybos laike, lenktynės dėl pelno, dėl valdžios, dėl turtų, ir jose visados svarbiausia tai, kam užteksią jėgų, laimės arba niekšiškumo nepražiopsoti momento. Tuo tarpu dvasios veikalas, kultūros veikalas, meno veikalas – gryna priešybė, jie visada reiškia ištrūkimą iš laiko pančių, žmogaus šuolį iš savo instinktų ir iš savo inertiškumo purvo į kitą plotmę, į nesusijusią su laiku, išsivadavusią iš laiko jungo, dievišką, visiškai neistorišką ir antiistorišką būtį.


Populiariausios Citatos
  • Citata Nr. 3040 (2913)
    Džiaugiuosi, kad nesu įsimylėjęs ir nesu patenkintas pasauliu. Man patinka būti viskuo nepatenkintam. Įsimylėję žmonės dažnai tampa irzlūs, pavojingi. Jie praranda teisingumo jausmą. Praranda humoro jausmą. Tampa nervingi, psichiškai nesveiki nuobodos. Jie net tampa žudikais.
    Charles Bukowski
  • Citata Nr. 2391 (2043)
    Mūsų atmintis - tarsi gyva būtybė, turi savo charakterį, savo įgūdžius. Ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti - pasišaipyti iš mūsų: ji staiga atsisakys prisiminti formulę, kurią išmokote prieš valandą.
    Viktoras Pekelis
  • Citata Nr. 3961 (2035)
    Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.
    Antanas Baranauskas
  • Citata Nr. 4077 (1766)
    Laimė – turėti didelę, mylinčią, rūpestingą šeimą kitame mieste.
    Džordžas Bernsas
  • Citata Nr. 3683 (1676)
    Žmogus, turėdamas vieną motyvą, nieko nedaro.
    Samuelis Teiloras Kolridžas
  • Citata Nr. 3207 (1602)
    Prieš kiekvieną kuriantį veiksmą eina griaunantis.
    Pablo Pikaso
  • Citata Nr. 4408 (1506)
    … dorybė būdinga tik apšviestai, mokytai, nuolatiniu lavinimu aukštybes pasiekusiai sielai. Mes ir gimstame tam, tačiau be šito. Net geriausieji prieš lavindamiesi turi polinkį į dorybę, bet ne dorybę.
    Seneka
  • Citata Nr. 1762 (1462)
    Myliu Tave labiau nei vakar, bet mažiau negu rytoj.
    Paulas Koelas
  • Citata Nr. 3121 (1405)
    Dosnumui reikia užmokesčio, jis visada save apdovanoja.
    Ipolitas de Livris
  • Citata Nr. 3487 (1337)
    Skirk laiko mąstymui, tai – stiprybės šaltinis, skirk laiko maldai, tai – didžiausia jėga žemėje, skirk laiko juokui, tai – sielos muzika. Skirk laiko žaidimui, tai – amžinos jaunystės paslaptis, skirk laiko mylėti ir būti mylimam, tai – Dievo duota privilegija. Skirk laiko duoti. Diena per trumpa, kad būtum savanaudis. Skirk laiko skaitymui, tai – išminties fontanas, skirk laiko draugiškumui, tai – laimės kelias, skirk laiko darbui, tai – sėkmės kaina. Skirk laiko gailestingumui. Tai – raktas į Dangų.
    Motina Teresė
Avast Free Antivirus
Projekto progresas
Autoriai – 1363
Citatos – 4804

Sveiki , šiandien yra Antradienis, 2018/08/21
banner