About Hermanas Hesė

(1877 m. liepos 2 d. – 1962 m. rugpjūčio 9 d.) – vokiečių – šveicarų poetas, dailininkas.

All posts by Hermanas Hesė

… kiekvienas tikras išminčius ir žmonijos mokytojas mokė to paties, būtent to, kad žmogus geisti nei didybės, nei laimės, nei didvyriškumo, nei išoriškos taikos, apskritai nieko, tik tyros, budrios sąmonės, narsios širdies, ištikimybės, išminties ir kantrybės, kad galėtų ištverti tiek laimę ir tylą, tiek kančią ir triukšmą.

Gražus ir net gundomas daiktas valdyti žmones ir išsiskirti iš kitų, bet čia buvo ir demonizmo pavojus, juk pasaulio istorija susideda iš nenusakomos virtinės valdovų, vadų, avantiūristų ir karvedžių, kurie visi, su be galo retomis išimtimis, puikiai pradėjo ir prastai baigė, kurie visi, bent žodžiais, siekė valdžios gerais tikslais, o paskui, susižavėję valdžia ir nuo jos apsvaigę, pamėgo valdžią dėl jos pačios.

Visuomenės istorijoje nuolat susiduriame su mėginimais kurti aristokratiją, ji yra istorijos viršūnė ir vainikas, ir kokia nors aristokratija, kokia nors geriausiųjų valdžia, atrodo tikrasis, nors ir ne visada garsiai pripažįstamas visų mėginimų formuoti visuomenę tikslas ir idealas.

… ir ne tie eilėraščiai gražiausi, kuriuose iš tikrųjų stengiamasi suteikti pavidalą kokiam nors pamokymui ar išminties grūdinimui, o tie, kuriuose atsispindi poeto nuotaika, jo širdies turtingumas, jo dora ir žmonių meilė, jo nuostabus biurgerio charakteris.

Galima tvirtinti, kad kiekvienas žmogus žemėje galįs iš principo susikalbėti su kiekvienu kitu, ir galima tvirtinti, kad iš viso nesą dviejų žmonių pasaulyje, tarp kurių įmanomas tikras, visiškas, intymus bendravimas ir savitarpio supratimas, – ir viena, ir kita lygiai teisinga.

Kelyje iš jaunuolio į vyro amžių yra dvi pagrindinės pakopos: vidinis savojo Aš tapsmas bei įsisąmoninimas ir šio Aš įsitraukimas į visuomenę. Jei jaunuolis paprastas ir neproblemiškas, tai mažiau bus ir kliūčių. Labiau diferencijuotoms ir gabesnėms natūroms čia sekasi sunkiau, o sunkiausia toms, kurioms ypatingas talentas pats savaime kelio nerodo. Kiekvienas gyvenimas yra rizika, ir reikia vis iš naujo atrasti pusiausvyrą tarp asmeninių gabumų bei potraukių ir socialinių reikalavimų; tai niekad nepavyksta be aukų ir klaidų. O ir mes, seniai, tariamai turėję pasisekimą ir įsitvirtinusieji, esame ne anapus abejonių ir klaidų, bet tarp jų.

Maras buvo iš tokių itin gabių mokinių, kurie nepaisant gabumų, mokytojams visais laikais yra nemieli ir tikra našta, nes jų talentas yra ne iš dirvos dygusi ir iš vidaus augusi pamatuota organinė galia, ne subtili taurinanti geros prigimties, doro kraujo ir doro būdo stigma, o nelyginant kažkoks išoriškas, atsitiktinis, net uzurpuotas arba vogtas dalykas. Prasto būdo, bet didelio proto arba lakios vaizduotės mokinys būtinai įvaro mokytoją į keblią padėtį: jis privalo tokiam mokiniui perteikti žinių bei metodo paveldą ir paruošti jį dalyvavimui dvasios gyvenime – ir negali nejausti, jog tikroji, aukštesnioji jo pareiga būtų kaip tik apsaugoti mokslus ir menus nuo tų, kurie tiktai gabūs; juk ne mokytojas turi tarnauti mokiniui, o abu turi tarnauti dvasiai. Čia yra priežastis, kodėl mokytojai privengia arba tiesiog bijo kai kurių prašmatnių talentų; kiekvienas toksai mokinys iškreipia visą mokymo prasmę ir jos tarnaujamąją esmę. Jei mokinys sugeba tik prašmatnumu spindėti, bet ne tarnauti, tai kiekvienas jo reikalavimas reiškia iš esmės žalą tarnavimui, savotišką dvasios išdavystę. Kai kurių tautų istorijoje žinomi laiko tarpai, kada, giliai pažeidus dvasios tvarką, vadovaujančius bendruomenių, mokyklų, akademijų ir pačių valstybių postus plūste užplūdo tie, kurie buvo tiktai gabūs; visose vietose sėdėjo didžiai talentingi žmonės, kurie visi norėjo valdyti, bet nemokėjo tarnauti. Laiku pažinti tokios rūšies talentus, kol jie dar nėra užgrobę dvasinės veiklos pamatų, ir nepermaldaujamu kietumu nukreipti juos į nedvasinę veiklą, be abejo, dažnai būna labai sunku.

banner