Fiodoras Dostojevskis - Citatos, Mintys, Posakiai


  • Fiodoras Dostojevskis
  • Fiodoras Dostojevskis (Fyodor Mikhailovich Dostoevsky)
  • (1821 m. lapkričio 11 d. – 1881 m. vasario 9 d.) – vienas žinomiausių rusų rašytojų. Gimė Maskvoje, vargšų ligoninės gydytojo šeimoje. Jo tėvas buvo kilęs iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (nuo Pinsko dabartinėje Baltarusijoje); save, atrodo, kartais pavadindavo lietuviu: „Mes, Dostojevskiai, esame lietuviai" – sakydavo Fiodoras M. Dostojevskis. Po motinos mirties, būdamas penkiolikos metų, tėvo valia stojo į Peterburgo karo inžinerijos mokyklą. Ją baigęs metus tarnavo Rusijos valdžios įstaigose, o paskui atsidėjo literatūriniam darbui. 1845 m. parašė pirmąjį savo romaną „Vargo žmonės“, laiškų forma pasakojantį apie skurdaus Peterburgo valdininkėlio didelę ir taurią meilę.

Tas, kuris pagimdė, dar nėra tėvas, o tėvas yra tas, kuris pagimdė ir nusipelnė šito vardo. – „Broliai Karamazovai“.

Tiesa beveik visada būna ne sąmojinga.

Taurios mintys vertesnės už puikų stilių. Stilius, galima sakyti, yra išorinis drabužis, o mintis – drabužio dengiamas kūnas.

Be idealų, tai yra be daugmaž aiškių troškimų ko nors geresnio, niekada negalima tikėtis gražios tikrovės.

Ir didelė nelaimė kartais baigiasi didele, nors ir nematoma laime.

Gyvenimas – dovana, gyvenimas – laimė.

Žmogaus būties paslaptis yra ne pats jo gyvenimas, bet gyvenimo tikslas.

Baimė – tai visokio melo padarinys.

Be kentėjimo koks gi būtų malonumas?

Ir širdis, ir tas pats kūnas, ir kraujas, kuris tebegali ir mylėti, ir kentėti, ir gailėtis, ir atminti, o tai vis dėlto gyvenimas.

Būti minutę ar valandą didvyriu yra daug lengviau, negu tyliame heroizme leisti dieną iš dienos. Tik prisiminkime tą pilką kasdienybę, darbą, už kurį niekas nepagirs, – didvyriškumą, kurio niekas nepastebės, kuriuo niekas nesidomės. Kas tą kasdienybę pakelia ir vis tiek išlieka žmogumi, tas tikrai yra didvyris.

Daug kas šiame pasaulyje nuo mūsų paslėpta, bet užtat mums yra duotas slaptingas pajautimas gyvų ryšių su kitu pasauliu, tobulesniu ir aukštesniu pasauliu, pagaliau ir mūsų minčių bei jausmų šaknys yra ne čia, o kituose pasauliuose. Štai kodėl filosofai ir sako, kad daiktų esmės negalime suvokti šioje žemėje. Dievas paėmė sėklas iš kitų pasaulių ir pasėjo šioje žemėje, ir užaugino savo sodą, ir išdygo viskas, kas galėjo išdygti, bet tai, kas išdygo, gyvena ir nemiršta tik dėl to, kad junta kitų, paslaptingų pasaulių esimą; kai nusilpsta ir išnyksta tavo sieloje šis jausmas, tada miršta joje ir tai, kas išdygo tavyje. tada pasidarai abejingas gyvenimui ir netgi pradedi jo neapkęsti. Taip aš galvoju.

Gamtoje nieko juokingo nėra.

Visi šitie trėmimai į darbus, o anksčiau dar ir kūno bausmės, nieko nepataiso, bet, svarbiausia, beveik nė vieno nusikaltėlio ir neatgraso, ir nusikaltimų skaičius ne tik nemažėja, bet juo toliau, juo didėja. Juk turite su tuo sutikti. Ir, vadinasi, išeina, kad visuomenės negalima apsaugoti, nes kad ir amputuojamas mechaniškai pavojingas jos narys ir ištremiamas toli, kad nė akys jo nematytų, jo vietoje tučtuojau atsiranda kitas nusikaltėlis, galbūt ir du kiti. Jei kas tikrai saugo visuomenę netgi mūsų metu ir netgi patį nusikaltėlį pataiso ir padeda jam tapti kitu žmogumi, tai ir vien tiktai … sąžinės balsas.

Nepripažįsta žmonių giminė savo pranašų ir muša juos, bet myli žmonės savo kankinius ir gerbia tuos, kuriuos nukankino.

Jis man pasidarė vertas pasigailėjimo, o tai prastas meilės požymis. Jei aš būčiau jį mylėjusi, jei aš ir dabar jį mylėčiau, tai man gal nebūtų jo gaila, priešingai – aš jo neapkęsčiau…

Slovojersai – pažemintų žmonių įprotis.

… deja, tiesa beveik visada būna ne sąmojinga.

Be didžiadvasiškų idėjų žmonija negali gyvuoti.

Žmogaus siela yra arena, kurioje kovoja Dievas su velniu.

Rojus, sako, yra paslėptas kiekviename iš mūsų, štai jis dabar manyje yra, ir jei panorėsiu, jau rytoj jis iš tikrųjų man ateis, ir jau visam mano gyvenimui.

Tam ir protas, kad pasiektum tai, ko nori.

Aš be galo mėgstu realizmą mene – realizmą, kuris, taip sakant, pakyla iki fantastikos… Kas gali būti fantastiškiau, negu tikrovė? Tai, kas žmonių daugumai fantastiška ir nepaprasta – man tėra pati tikrovės esmė…

Nuo vyno žmogus sugyvulėja, sužvėrėja, pasidaro storžievis, pameta šviesią galvą, atbunka.

„Visi žmonės geri. Tik jie patys to dar nežino.“

Puslapis 1 iš 212

Populiariausios Citatos
  • Citata Nr. 3040 (2868)
    Džiaugiuosi, kad nesu įsimylėjęs ir nesu patenkintas pasauliu. Man patinka būti viskuo nepatenkintam. Įsimylėję žmonės dažnai tampa irzlūs, pavojingi. Jie praranda teisingumo jausmą. Praranda humoro jausmą. Tampa nervingi, psichiškai nesveiki nuobodos. Jie net tampa žudikais.
    Charles Bukowski
  • Citata Nr. 2391 (2013)
    Mūsų atmintis - tarsi gyva būtybė, turi savo charakterį, savo įgūdžius. Ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti - pasišaipyti iš mūsų: ji staiga atsisakys prisiminti formulę, kurią išmokote prieš valandą.
    Viktoras Pekelis
  • Citata Nr. 3961 (1986)
    Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.
    Antanas Baranauskas
  • Citata Nr. 4077 (1713)
    Laimė – turėti didelę, mylinčią, rūpestingą šeimą kitame mieste.
    Džordžas Bernsas
  • Citata Nr. 3683 (1620)
    Žmogus, turėdamas vieną motyvą, nieko nedaro.
    Samuelis Teiloras Kolridžas
  • Citata Nr. 3207 (1565)
    Prieš kiekvieną kuriantį veiksmą eina griaunantis.
    Pablo Pikaso
  • Citata Nr. 1762 (1423)
    Myliu Tave labiau nei vakar, bet mažiau negu rytoj.
    Paulas Koelas
  • Citata Nr. 3121 (1376)
    Dosnumui reikia užmokesčio, jis visada save apdovanoja.
    Ipolitas de Livris
  • Citata Nr. 2983 (1268)
    Tolerancija – tai toks reiškinys, kai priklausomo elgesio arba prisirišimo objekto nuolatos norima arba norima vis daugiau, siekiant pasitenkinimo. Niekada nepakanka to, ką turi ar darai. Galima įsivaizduoti, kad tai maždaug toks pojūtis: „Jei tik galėčiau gauti šiek tiek daugiau, viskas būtų puiku“. Tačiau iš tiesų apie toleranciją žmogus paprastai nežino; ji būna užmaskuota.
    Džeraldas Gordonas Mėjus
  • Citata Nr. 3912 (1264)
    Aš atsako kitokio neturiu – dėkoju tik, dėkoju ir dėkoju.
    Viljamas Šekspyras
Avast Free Antivirus
Projekto progresas
Autoriai – 1363
Citatos – 4566

Sveiki , šiandien yra Pirmadienis, 2018/05/21
banner