Artūras Šopenhaueris - Citatos, Mintys, Posakiai


  • Artūras Šopenhaueris
  • Artūras Šopenhaueris (Arthur Schopenhauer)
  • (1788 m. vasario 22 d. – 1860 m. rugsėjo 21 d.) – gyvenimo filosofijos atstovas, vienas svarbiausių XIX a. filosofų, išgarsėjęs savo darbu „Die Welt als Wille und Vorstellung“ (vertimas į lietuvių kalbą: „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, 1995).

Juk turėti iš prigimties tiek, kad galėtum patogiai gyventi vienas, be šeimos, visai nepriklausomas, t. y. be privalomo darbo yra neįkainojama vertybė, nes turtas – tai garantas, sauga nuo žmogaus gyvenimui būdingų ir negandų, išsivadavimas iš visuotinio jungo, tos natūralios žemės vaiko dalios. Tik tokio palankaus likimo atveju esi gimęs laisvas, tik tokiomis aplinkybėmis iš tikrųjų esi sui juris, savo laiko ir jėgų šeimininkas, galįs kiekvieną rytą pasakyti: "Ši diena yra mano." … Tačiau didžiausią vertę paveldėtas turtas įgyja tada, kai jis atitenka tam, kuris apdovanotas aukštesnėmis dvasios galiomis ir siekia tikslų, neturinčių nieko bendra su turtėjimu: savo skolą jis atlygins žmonijai šimteriopai darydamas ir kurdamas tai, ko niekas kitas neįstangia ir kas visiems išeina į naudą ar net teikia garbę.

Spartinti normalią laiko tėkmę – labai brangus dalykas. Tad žiūrėkime, kad nereikėtų jam mokėti palūkanų.

Žmonių dydis atvirkščiai proporcingas jų doroviniam didingumui: didėjant atstumui nuo mūsų, pirmasis mažėja, o antrasis didėja.

Vidutiniam žmogui rūpi laiką prastumti, o talentingasis stengiasi laiku pasinaudoti.

Didžioji žmonijos visų sričių žinių dalis gyvuoja tik popieriuje, knygose – popierinėje žmonijos atmintyje. Todėl tik knygų sankaupa, biblioteka yra vienintelė žmonių giminės viltis ir nesunaikinama atmintis.

Senatvėje nėra mielesnės paguodos, kaip suvokti, kad visos jėgos jaunystėje atiduotos darbui, kuris nesensta.

Grožis – tai rekomendacinis laiškas, iš anksto mums palankiai nuteikiantis širdis …

Neteisėti arba piktavališki veiksmai, to kuris juos atlieka, yra jo valios gyventi ir drauge (…) pažinimo bei kančių mokyklos, kurias jam dar reikės išeiti (…) požymiai [išraiška].

Žemaūgę, siaurapetę, plačiastrėnę ir trumpakoję lytį vadinti gražiąja galėtų nebent lytinio instinkto aptemdytas vyro intelektas… Jos iš tikrųjų nelinkusios nei į muziką, nei į poeziją, nei į dailę ir joms nepagaulios…

Jei sakyčiau, kad garbė – tai išorinė sąžinė, o sąžinė – tai vidinė garbė, ko gero, ši mintis ne vienam patiktų, bet ji būtų veikiau efektinga formuluotė, nieko tikrai ir išsamiai nepaaiškinanti. Todėl teigiu: objektyviai garbė yra kitų nuomonė apie mūsų vertę, o subjektyviai – mūsų šitos nuomonės baimė.

Mūsų laimės ir nelaimės jausmas yra tik proporcija tarp mūsų pretenzijų ir to, kas mums atitenka.

…persisotinusiam filisteriui dar lieka tuštybės malonumai, kiekvienam vis skirtingi: vienam – noras aplenkti kitus turtu, visuomenine padėtim, įtakingumu ir valdžia – taip jis įgyja šių žmonių pagarbą; kitam – jei nieko geresnio nepavyksta, bent galimybė sukinėtis tarp tų, kurie panašių dalykų jau turi, ir šildytis jų saulutės atokaitoje (a snob).

Net ir per daug nesigilindami pastebėsime esant dviejų žmonių laimės priešų – sielvarto ir nuobodulio. Dar galima pridurti, kad tiek, kiek mums pavyksta atitrūkti nuo vieno, tiek pat priartėjame prie kito, ir priešingai … Išoriniai veiksniai – vargas ir nepritekliai – gimdo sielvartą, o gyvenimas be rūpesčių ir visko pertekus – nuobodulį.

Visa meno ir literatūros istorija rodo, kad nuostabiausi žmogaus dvasios kūriniai beveik visuomet būdavo sutinkami nepalankiai ir tol likdavo pasmerkti, kol atsirasdavo šviesesnių protų, ir šiems jie atsiverdavo; tada tie išmaningi, naujų galimybių žmonės iškeldavo tų kūrinių vertę iki tokios aukštumos, kurioje jie paskui, taip išgarsėję, likdavo visam laikui.

Apskritai galima teigti, kad juo labiau žmogų traukia kompanijos, juo skurdesnė jo dvasia ir iš viso jis didesnis menkysta.

Juk vienatvėje, kur kiekvienam tenka būti tik su savimi, kaip ant delno atsiskleidžia, kas ko vertas: purpuriniais drabužiais vilkįs tuščiagalvis tik ir dūsauja, slegiamas savo menkos, pasigailėjimo vertos individualybės; o didelio proto žmogus gyvų minčių pripildo net pačią nykiausią aplinką.

Prie to, ką žmogus turi, aš nepriskyriau žmonos ir vaikų, nes jis pats yra jų labiau turimas. Verčiau jau reiktų minėti draugus, bet ir čia turintysis privalo vienodai būti kito turtas.

Tad nenuostabu, kad tokioje poreikių kupinoje ir kone vien iš poreikių susidedančioje visuomenėje, kokia yra žmonių giminė, labiausiai ir atviriausiai vertinamas, netgi garbinamas turtas’ valdžia – ir ta naudojamasi tik kaip priemone pralobti; todėl ar gali dar ką nors stebinti tai, kad dėl turto išsižadama visko pasaulyje, kad nebėra nieko, dėl ko širdis ir ranka sudrebėtų; toks likimas, pavyzdžiui ištiko filosofiją, kai ji atsidūrė filosofijos profesorių rankose.

Vaistai negelbsti, jei dozė per didelė, taip pat peikimas ir kritika, kei peržengia teisingumo ribą.

… sunkumas pasidabinti šlovės vainiku už kūrinius yra atvirkščiai proporcingas kūrinių vartotojų skaičiui – dėl lengvai suprantamų priežasčių. Todėl kur kas sunkiau pelnyti šlovę pamokomais kūriniais nei tokiais, kurie skirti pramogai.

Kaip meilė gyvenimui iš esmės yra tik mirties baimė, taip žmonių siekimas bendrauti iš tikrųjų nėra tiesioginė reikmė: jos pagrindą sudaro ne meilė draugijai, o vienatvės baimė.

Kas mano, kad velniai pasauly laksto raguoti, o kvailiai – pasikabinę po kaklu varpelį, tas neišvengiamai taps jų auka ar nuolatiniu žaisliuku.

… žmogų vertina pagal darbus ir veiklą, o ne pagal tai, ką pasako koks liežuvis.

Visos mūsų kančios kyla iš visuomenės, o dvasios ramybė šalia sveikatos sudaro svarbiausią mūsų laimės elementą.

Kai regime tai, ko neturime, lengvai kyla mintis „O kaip, jei tai būtų mano?“ ir iškart pajuntame neturėjimo kartėlį. Tad dažniau reikėtų klausti: „O kaip, jei tai nebūtų mano?“ Aš manau, mums derėtų retsykiais žvilgtelėti į visa, ką turime, taip, lyg staiga būtume to netekę, ir nesvarbu ko – turto, sveikatos, draugų, mylimosios, žmonos, arklio, šuns ar dar kai ko, nes tikrąją vertę sužinosime ką nors praradę. Taigi, jei priimtume šį siūlomą požiūrį, tai, pirma, visi tie dalykai suteiktų mums kur kas didesnį tiesioginį pasitenkinimą nei iki šiol, ir, antra, priverstų stengtis, kad praradimų nebūtų: saugoti turtą, nepykinti draugų, gerbti žmonos ištikimybę, rūpintis vaikų sveikata ir t. t. Juk blausią dabartį dažnai mėginame praskaidrinti svajonėmis apie galimą sėkmę ir prasimanome tūkstančius tariamų vilčių, kurių kiekvienoje slypi ir galimybė nusivilti; taip visuomet ir būna, kai tos svajonės sudūžta į žiaurią tikrovę. Nepalyginamai išmintingiau savo apmąstymų objektu padaryti daugybę mus tykančių pavojų, ir tai būtų dvejopai naudinga: pirma, padėtų kai kurių nemalonumų išvengti, antra, maloniai nustebintų, jei laukiama negerovė neįvyktų. Juk šiek tiek padrebinę kinkas, visuomet būname gerokai linksmesni. Kai kada labai pravartu įsivaizduoti dideles nelaimes, kurios mus galėtų ištikti, kad paskui lengviau iškęstume tikrai užgriuvusias mažesnes bėdas: prisiminęs anas neįvykusias dideles nelaimes, mes save paguostume. Tačiau dėl šios taisyklės nederėtų nepaisyti anksčiau aptartosios.

Puslapis 1 iš 212

Populiariausios Citatos
  • Citata Nr. 3040 (2898)
    Džiaugiuosi, kad nesu įsimylėjęs ir nesu patenkintas pasauliu. Man patinka būti viskuo nepatenkintam. Įsimylėję žmonės dažnai tampa irzlūs, pavojingi. Jie praranda teisingumo jausmą. Praranda humoro jausmą. Tampa nervingi, psichiškai nesveiki nuobodos. Jie net tampa žudikais.
    Charles Bukowski
  • Citata Nr. 2391 (2035)
    Mūsų atmintis - tarsi gyva būtybė, turi savo charakterį, savo įgūdžius. Ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti - pasišaipyti iš mūsų: ji staiga atsisakys prisiminti formulę, kurią išmokote prieš valandą.
    Viktoras Pekelis
  • Citata Nr. 3961 (2020)
    Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.
    Antanas Baranauskas
  • Citata Nr. 4077 (1750)
    Laimė – turėti didelę, mylinčią, rūpestingą šeimą kitame mieste.
    Džordžas Bernsas
  • Citata Nr. 3683 (1662)
    Žmogus, turėdamas vieną motyvą, nieko nedaro.
    Samuelis Teiloras Kolridžas
  • Citata Nr. 3207 (1593)
    Prieš kiekvieną kuriantį veiksmą eina griaunantis.
    Pablo Pikaso
  • Citata Nr. 1762 (1449)
    Myliu Tave labiau nei vakar, bet mažiau negu rytoj.
    Paulas Koelas
  • Citata Nr. 3121 (1396)
    Dosnumui reikia užmokesčio, jis visada save apdovanoja.
    Ipolitas de Livris
  • Citata Nr. 3487 (1305)
    Skirk laiko mąstymui, tai – stiprybės šaltinis, skirk laiko maldai, tai – didžiausia jėga žemėje, skirk laiko juokui, tai – sielos muzika. Skirk laiko žaidimui, tai – amžinos jaunystės paslaptis, skirk laiko mylėti ir būti mylimam, tai – Dievo duota privilegija. Skirk laiko duoti. Diena per trumpa, kad būtum savanaudis. Skirk laiko skaitymui, tai – išminties fontanas, skirk laiko draugiškumui, tai – laimės kelias, skirk laiko darbui, tai – sėkmės kaina. Skirk laiko gailestingumui. Tai – raktas į Dangų.
    Motina Teresė
  • Citata Nr. 2983 (1293)
    Tolerancija – tai toks reiškinys, kai priklausomo elgesio arba prisirišimo objekto nuolatos norima arba norima vis daugiau, siekiant pasitenkinimo. Niekada nepakanka to, ką turi ar darai. Galima įsivaizduoti, kad tai maždaug toks pojūtis: „Jei tik galėčiau gauti šiek tiek daugiau, viskas būtų puiku“. Tačiau iš tiesų apie toleranciją žmogus paprastai nežino; ji būna užmaskuota.
    Džeraldas Gordonas Mėjus
Avast Free Antivirus
Projekto progresas
Autoriai – 1363
Citatos – 4706

Sveiki , šiandien yra Ketvirtadienis, 2018/07/19
banner