Man dar vaikui visados atrodė keista, kad apie mirtį žmonės kalba kitaip negu apie kitus įvykius, ir tik todėl, kad nė vienas niekados nepraneša nieko apie tai, kas jam atsitinka po to. Bet kuo gi skiriasi mirusis nuo žmogaus, kuris surimtėja, atsisako laiko ir užsidaro ramiai pamąstyti apie klausimus, kurie seniai kamuoja? Būdamas tarp žmonių nebegali kartais prisiminti „Tėve mūsų“, tai kaip beatsiminsi kokį nors kitą miglotą ryšį, kuris gal slypi ne žodžiuose, bet įvykiuose? Reikia pasitraukti į nuošalę, į kokią nors neprieinamą tylą, ir gal mirusieji yra tie, kurie išėjo pamąstyti apie gyvenimą.

Share