Mūsų atmintis – tarsi gyva būtybė, turi savo charakterį, savo įgūdžius. Ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti – pasišaipyti iš mūsų: ji staiga atsisakys prisiminti formulę, kurią išmokote prieš valandą.
Pasak Šantidevos, jeigu bandysite visą žemę padengti oda, norėdami nesusižeisti kojų, jums tai nepavyks; o jei apsiausite odinius batus, kad ir kur eitumėte, kojų nesusižeisite. Taip ir mes, trokšdami laimės, stengiamės pakeisti išorines aplinkybes. Tačiau tereikia „apsiauti batus“, tai yra sutramdyti savo protą.
Kad žengtum dorovės keliu ir ugdytum savyje tiesą, turi būti ramus kaip medis arba akmuo. Užteks bent vieną kartą ko nors užsigeisti, ir tu atsidursi aistrų pasaulio nelaisvėje. Kad atneštum pasauliui naudą ir įvestum tvarką valstybėje, turi būti abejingas kaip plaukiantis debesis ir vandens plynė. Užteks bent kartą kuo nors susižavėti, ir tu įklimpsi tuštybės[…]
